Sekmadienis, kovo 30
Dievo Gailestingumo šventė

Jn 20, 19–31

Prisikėlęs Kristus mums dovanoja Gailestingumą. Prisikėlusiojo pasirodymai ir susitikimai su mokiniais alsuote alsuoja Dievo gailestingumu. Juk ramybė, kurią suteikia apaštalams Kristus, kyla iš Jo Gailestingumo. Gyventi Kristaus ramybe – gyventi Jo gailestingumu, Jo akimis žvelgti, Jo širdimi mylėti. Būdamas gailestingas Viešpats mus įsileidžia į save, kaip motinos įsčios saugiai apglėbia augantį kūdikėlį. Gailestingumas – nepaprasto Kūrėjo suartėjimo su savo kūriniu veiksmas. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus negalintį patikėti Jo prisikėlimu Tomą paragino: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas“ (Jn 20, 27). Viešpats liepė Tomui netgi pakelti jo ranką ir paliesti šono žaizdą. Tai ne išorinė apžiūra, per kurią apaštalas įsitikina, kad Viešpats ne pamėklė. Tai ypatingas Viešpaties gailestingumo išliejimas, leidęs Tomui išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Silpnam Tomui Jėzus leidžia įleisti pirštus į Jo gyvą kūną, į Jo meilės žaizdas. Jėzus leidžia Tomui prisiliesti prie Jo negyjančios gailestingosios meilės žaizdos, kuri atsivėrė dėl mūsų. Jo žaizdomis mes esame išgelbėti!

Viešpaties gailestingumas į mus sruvo nuo kryžiaus, Jis srūva ir iš Prisikėlusio Viešpaties. Jis dvelkia iš Viešpaties Dvasios. Gailestingumas nesibaigia, nes mūsų Viešpaties meilė amžina.

Seseriai Faustinai apsireiškęs Jėzus sakė, kad gailestingajai meilei nėra kliūčių, niekas neturi jai galios. Jėzus primygtinai visus kviečia bėgti prie Jo gailestingumo versmių, gerti iš Jo žaizdų ištryškusį kraują – Jo meilę, Jo gyvenimą ir nusimazgoti iš Jo širdies ištryškusiu vandeniu.

Būk pašlovintas, mūsų Kūrėjau ir Viešpatie! Su pasitikėjimu dėkojame Tau už neišsenkamas Tavo Gailestingumo versmes, visa nuplaunančias, visa atgaivinančias, visa išgydančias. Dėl Tavo Gailestingumo drįstame viltis amžinai gyventi su Tavimi!


Apd 2, 42–47; Ps 118, 2–4. 13–15. 22–24; 1 Pt 1, 3–9