Sekmadienis, kovo 16
Viešpaties Kančios – Verbų sekmadienis

Mt 26, 14 – 27, 66

Mąstydami apie Kristaus kančią, dažniausiai prisimename Jėzaus kūno kančias. Bet šiandien atkreipkime dėmesį į Jo širdies kančią. Tegalime tik įsivaizduoti, kaip neapsakomai Jėzų skaudino Jį atmetusi ir pažeminusi Jo tauta: „Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų“ (Ps 69, 21). Žinoma, Jėzui pačiam nereikėjo, kad žmonės Jį priimtų; Jis verkė žinodamas, kad atmesdami Jį žmonės nusisuka nuo Tėvo siūlomos meilės.

Daugelis iš mūsų labai mylėjo kokį nors žmogų, bet nuo jų buvo nusigręžta ar su jais netgi blogai pasielgta. Būna ir toks metas, kai apleistumo jausmas atrodo beveik nepakeliamas, po truputį verčiantis nebeatleisti, trokšti keršto ar tiesiog nekęsti.

Vis dėlto nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtume užsidaryti tokių jausmų kalėjime. Šiandien mes švenčiame būtent Jėzaus atėjimą mus išlaisvinti. Jis atėjo ne tik išpirkti mus iš nuodėmių, bet ir atverti mums kelią, kad mūsų širdys nebebūtų prislėgtos ir nevieningos. Taip, Jėzus ant kryžiaus prisiėmė ne tik mūsų nuodėmes, bet ir kančias.

Ateinančią savaitę negalvokite apie savo žaizdas, atsivėrusias dėl kitų žmonių kaltės. Verčiau pasisakykite Viešpačiui norintys, kad Jis perkeistų visus skausmus. Prašykite Šventąją Dvasią, kad išlaisvintų jus nuo naštų, ypač tų, kurių priežastis – kiti žmonės. Leiskitės apsupami Jo džiaugsmo ir ramybės, tegul tai suteikia jums jėgų atleisti jus įskaudinusiems žmonėms. Jei Jėzus geba sugydyti sulaužytus kaulus, galės išgydyti ir sužeistą dvasią. Tad leiskite Jam suteikti jums tą laisvę, kurios ilgitės!

Viešpatie, Tu – mano išvaduotojas. Atiduodu Tau savo širdies skausmą ir prašau paimti jį ant savo kryžiaus! Išlaisvink mane ir leisk man vaikščioti Tavo meilės ir atleidimo šviesoje!


Mt 21, 1–11; Iz 50, 4–7; Ps 22, 8–9. 17–20. 23–24; Fil 2, 6–11