Sekmadienis, kovo 9

Jn 11, 1–45

Jėzus pravirko. (Jn 11, 35)

Kas taip sujaudino visatos Karalių, kad Jis verkė? Kas sukrėtė Dievo Sūnaus širdį ir išspaudė ašaras iš Jo akių? Apaštalas Jonas pasakoja, kad Jėzus susigraudino pamatęs Mariją bei kitus laidotuvininkus (plg. Jn 11, 33). Ar galėjo Jėzus verkti pamatęs mirties pergalės sugniuždytus žmones? Jie buvo apimti nevilties bei mirties įvykio, kai Prisikėlimas ir Gyvenimas buvo tarp jų!

Jėzus suteikė prisikėlimo pažadą kiekvienam Juo tikinčiam ir pasitikinčiam žmogui. Jėzus negalėjo sulaikyti ašarų prie Lozoriaus kapo, Jis verkė dėl visų Jo nepažįstančių ir nenorinčių tikėti Jo dovanojamu amžinuoju gyvenimu. Jis liūdėjo, kai tie, kurių Jis atėjo išgelbėti iš mirties, pasiliko sukaustyti baimės, taip ir neragavę laisvės bei vilties.

Jėzus sakė Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. <…> Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26). Jėzus kiekvieno mūsų klausia: Ar jūs tai tikite? Ar tikite, kad aš nugalėjau mirtį? Ar tikite, kad aš galiu duoti jums laisvę vietoj nuodėmės pančių? Viltį vietoj nevilties? Šviesą vietoj tamsos?

Jei iš tiesų tuo tikite, žinokite, jog visas savo gyvenimo sritis – žaizdas, nusivylimus ar nuodėmes – galite atiduoti į Jo rankas. Jis turi galią sudaiginti gyvybę netgi ten, kur, atrodo, tvyro mirtina dykynė. Kristaus šviesa persmelkia tamsą ir suteikia laisvę netgi beviltiškiausiose situacijose. Jėzus prašo mūsų tik vieno – kartu su Morta išpažinti: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu esi Mesijas, Dievo Sūnus“ (Jn 11, 27). Jis mūsų teprašo, kad, išpažindami savo nuodėmes bei prašydami Jėzaus mus nuplauti ir pakylėti iki Tėvo sosto, išeitume iš savo kapų.

Jėzau, aš šlovinu Tave, kad atgaivinai tai, kas manyje buvo mirę, ir prikėlei naujam gyvenimui! Taip, Viešpatie, aš tikiu Tavimi ir noriu būti prikeltas kartu su Tavimi. Leisk man šiandien išgyventi Tavo artumą.


Ez 37, 12–14; Ps 130, 1–8; Rom 8, 8–11