Ketvirtadienis, kovo 6

Iš 32, 7–14

VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai. (Iš 32, 14)

Mozė – vienas didžiausių Izraelio didvyrių. Nuostabu, kad vieno vyro maldos apsaugojo visą tautą! Šis pasakojimas yra skirtas būtent parodyti, kaip mūsų Dievas iš tiesų mus myli. Jis visada išgirsta mūsų maldavimus pasigailėti ir išgelbėti. Jis apreiškė karaliui Saliamonui, kad jei Jo tauta nusižemins, melsis ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, Jis atleis jų nuodėmes ir atgaivins jų kraštą (plg. 2 Kr 7, 14).

Evangelijose Jėzus dažnai skelbė, kokia galinga ištikima malda. „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, – sakė Jis, – ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‚Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Jis tikino savo mokinius, kad ko tik melsdamiesi jie prašys ir tikės gausią, tikrai taip ir bus (plg. Mk 11, 24–25). Taip pat žinome – jei mes, Jo išrinktieji, nepaliaujamai melsimės, Jis išklausys mūsų prašymą (plg. Lk 18, 1–8). Tai ko laukiame?

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame ko nors kokiam nors žmogui meldę. Kai buvom vaikai, galbūt prašėme, kad pasveiktų broliukas ar sesutė. Dabar, būdami suaugę, meldžiame pagalbos sunkesnėmis aplinkybėmis, tarkim, kad išgytų nuo pavojingos ligos ar būtų išgelbėtas mylimas žmogus. Melsdamiesi niekada nepraraskime vilties! Nesvarbu, kad ir kas būtume, galime užtarti vieni kitus ir nešti Dievo malonę iš dangaus.

Kas sekmadienį einame į šv. Mišias kartu su milijonais katalikų visame pasaulyje. Dalyvaudami šv. Mišiose visada esame visų tikinčiųjų maldų dalininkai. Įsivaizduokime, kas įvyktų, jei visi mes melstumės bent truputį labiau tikėdami Dievo ir savo maldos galia? Galėtume nutraukti karus, badą, pagydytume ligonius ir visą pasaulį pavestume Kristui. Kai meldžiamės, mes kartu su Jėzumi stovime Tėvo dešinėje. Artinkimės prie Jo sosto drąsiai – ir laukime stebuklų!

Šventoji Dvasia, Tu žinai savo žmonių reikmes. Suteik man atjautos, kad jausčiau jų naštas kaip savo, ir išminties, kad žinočiau, kaip už juos melstis!


Ps 106, 19–23; Jn 5, 31–47