Sekmadienis, balandžio 30

Lk 24, 35–48

Mums patinka turėti naujų idėjų. Nėra nieko labiau jaudinančio nei klausyti to, kuris gali praplėsti jūsų supratimą. Tai vienintelis būdas nusa-kyti, kaip apaštalai jautėsi Jėzui atsi-radus tarp jų ir „atvėrus jiems protus, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45). Tačiau čia buvo kur kas daugiau nei vien žmogiškasis supratimas.

Jėzus, atvėręs apaštalų protus, pakylėjo ir jų širdis. Jis perteikė jiems dvasinį apreiškimą apie Dievo išganymo planą, atverdamas jiems atpirkimo slėpinį taip, kaip jie savo protu niekuomet nebūtų suvokę. Šis apreiškimas pripildė jų širdis meilės.

Rengdamas apaštalus tarnystei, Jėzus norėjo, kad jiems neliktų abejonių. Jis norėjo įteigti, kad Jo Geroji Naujiena – tai galia iš aukštybių. Ji nėra tik moralinis mokymas ar intelektualių pasiūlymų, kurie neturėtų būti pamiršti, rinkinys. Jis norėjo, kad apaštalai skelbtų, jog šios Gerosios Naujienos esmė – leisti Šventajai Dvasiai atverti žmonių protus ir pripildyti juos dangiškosios malonės.

Tai veikė! Visą likusį gyvenimą apaštalai, taip pat ir Paulius bei daugelis kitų po jo, skelbė šią Naujieną. Šiandien ir mes galime priimti Dievo apreiškimą ir atverti savo protus tai pačiai iš dangaus atėjusiai malonei bei galiai.

Puiki proga patirti šį Dievo pakylėjimą yra šv. Mišios. Tad priimdami Eucharistiją prašykite Jėzų atverti jūsų širdis. Girdėdami skaitinius, leiskite Šventajai Dvasiai pripildyti jūsų protą. Suklupę maldai po šv. Komunijos būkite tikri, kad Kristus yra jumyse ir kad Jis yra jūsų garbės viltis. Dievui patinka praplėsti mūsų protus, ir, ko gero, geriausia tai patirti prie Viešpaties stalo!

Jėzau, ateik ir suteik man savo išminties bei ramybės. Padėk man ieškoti Tavo artumo ir kasdien gyventi dėl Tavęs. Tikiu, kad visos dvasinės įžvalgos ateina iš Tavęs, todėl pripildyk mane savo malonės ir pakylėk iki dangaus.


Apd 3, 13–15. 17–19; Ps 4, 2. 4. 7–9; 1 Jn 2, 1–5