Trečiadienis, balandžio 19

Lk 24, 13–35

Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios… kai Jis atvėrė Raštų prasmę? (Lk 24, 32)

Ar kada nors jautėtės taip, kaip šie apaštalai kelyje į Emausą? Gal šv. Mišių metu, kai sukrėtė skaitinio mintis, arba vienumoje skaitydami Šventąjį Raštą įžvelgėte prasmę, kaip niekada anksčiau. Tačiau daugelis iš mūsų nesitiki tai patirti kasdien skaitydami Šventąjį Raštą.

Toks supratimas klaidingas! Jėzus nori mums kalbėti kaskart, kai atverčiame Bibliją. Kaip priartėti prie Šventojo Rašto, kad jį skaitant užsidegtų mūsų širdys? Kaip patirti Jėzų, atveriantį Raštų prasmę?

Keliavę į Emausą mokiniai tikrai nebuvo mokslininkai. Jie tiesiog karštai aptarinėjo tų dienų įvykius. Ir mums nebūtina turėti teologijos laipsnį, kad galėtume skaityti Bibliją. Apaštalai manė pažįstą Jėzų, todėl buvo sutrikę ir nusivylę, kad Jis nebuvo toks Mesijas, kokio jie tikėjosi. Kai Jėzui prisipažįstame, jog esame sutrikę, nusivylę ar liūdni, Šventajai Dvasiai suteikiame galimybę kalbėti mums. Jėzus visuomet pasirengęs su mumis susitikti ir mus mokyti.

Keliaudami apaštalai klausėsi Jėzaus mokymo, ir mes privalome atkakliai gilintis į Šventąjį Raštą. Skaitydami pirmąkart tikrai ne viską suprasime, tačiau, kaip apaštalai, galime būti tikri, kad juo daugiau laiko praleisime su Jėzumi, juo labiau būsime pripildyti Jo meilės, juo giliau Jo žodis prasiskverbs į mūsų širdis. Atpažinsime Jo balsą taip, kad girdėsime Jį prabylant kaskart, kai atsiversime Bibliją.

Taigi prisilieskime prie Dievo žodžio su viltimi, tikėdami, kad Jėzus nori mus mokyti ir ugdyti; tikėdami, kad Jis nori kasdien su mumis keliauti, atskleisdamas save, savo išmintį ir galią.

Viešpatie Jėzau, būk su manimi, kai skaitau Šventąjį Raštą. Šventosios Dvasios galia pripildyk mane laukimo ir pasitikėjimo, kad išgirsčiau, kai Tu man kalbėsi. Noriu, kad Šventosios Dvasios apšviesta mano širdis degtų meile Tau!


Apd 3, 1–10; Ps 105, 1–4. 6–9