Trečiadienis, balandžio 5

Jn 8, 31–42

Atrodo, jog tėvystė ir sūnystė yra ginčo tarp Jėzaus ir kai kurių žydų vadovų centras. Argi žydai nebuvo Abraomo sūnūs? Ar Dievas jų neišsirinko iš visų pasaulio tautų ir nepašaukė jų būti Jo tauta? Ir taip, ir ne.

Ką reiškia būti kieno nors vaiku? Galima pradėti vaiką ir vaikas genetiškai yra tavo. Tačiau, kol vaikas negyvens po tavo stogu, neperims tavo mąstymo, nuostatų ir požiūrio į gyvenimą, tol trūks esminio sūnystės elemento.

Daugelis žydų vadovų buvo Abraomo sūnūs tik pirmąja sūnystės prasme. Dievas įvaikino juos kaip savus, tuo viskas ir pasibaigė. Kadangi jie neįstengė sekti savo tėvo pavyzdžiu, prarado artimesnę ir tikresnę buvimo Dievo vaikais išraišką. Žinoma, ne visi žydai taip traktavo savo tikėjimą. Tačiau kai kurie tenkinosi kilę iš Abraomo ir nesistengė patirti Dievo vaiko džiaugsmo ir laisvės.

Broliai ir sesės, mes galime tapti Dievo vaikais giliausiu ir galingiausiu būdu. Galime perimti savo Tėvo įpročius, Jo mąstymą, panašėti į Jį. Štai kodėl pirmiausia atėjo Jėzus. Jis atėjo ne tik tam, kad panaikintų nuodėmę. Jis atėjo padaryti mus Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12–13). „Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2233).

Kiekviena diena pilna progų panašėti į Jėzų. Ne visada tai lengva, tačiau nėra ir taip sunku. Galime atsisakyti prisidėti prie apkalbų. Galime atleisti giliai mus įskaudinusiam žmogui. Galime ištiesti pagalbos ranką ar slapta patarnauti. Kai taip elgiamės, visam pasauliui rodome, kad priėmėme malonę būti Dievo šeimos nariais.

Tėve, ačiū Tau, kad atsiuntei mums Jėzų. Ačiū, jog pripildai mus savo Dvasios ir padarai savo vaikais. Padėk man būti ištikimam Tavo meilės įstatymui, kad galėčiau vis labiau panašėti į Tave.


Dan 3, 14–20. 91–92. 95; Dan 3, 52–56