Sekmadienis, balandžio 2

Jn 12, 20–33

Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus (Jn 12, 23).

Kassyk, kai meldžiamės, bendrai ar pavieniui, mes šloviname Jėzų, Žmogaus Sūnų. Kartu Mišiose giedame šlovės giesmes, klausomės Jo žodžio ir garbiname Jį Komunijoje. Panašiai ir asmeninėje maldoje garbiname ir šloviname Jėzų giesmėmis, psalmėmis ir įvairiais meilės pasireiškimais, trykštančiais iš mūsų širdžių.

Kai garbiname ir šloviname Dievą, ne vien svaidomės tuščiais žodžiais ar išsakome savo mintis. Iš tiesų mes įsitraukiame į bendravimą ir bendrystę su savo Kūrėju! Mūsų malda ne tik nuostabi, ji ir galinga! Dievui girdint mūsų šlovinimą, viskas tampa įmanoma – netgi išgydymai, stebuklai, nuodėmės atleidžiamos, gyvenimas perkeičiamas.

Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan (Jn 12, 31).

Štai kodėl piktasis negali pakęsti, girdėdamas mus šlovinančius Dievą! Jis žino, jog, kai iš širdies garbiname ir šloviname Jėzų, lieka mažai vietos jo įkyriems gundymams. Kai skelbiame Kristų Gelbėtoju, mes primename piktajam, kad jis žlugo. Jam primenama, jog jis yra visiškai bejėgis ir kad jo sukti sumanymai neišdegs, nepalies mylinčių Viešpatį ir Jį garbinančių žmonių. Jam primenama, kad mes laisvai atidavėme save Dievui, o ne jam. Įsivaizduokite, kassyk mums meldžiantis, brolių kaltintojas yra išmetamas laukan!

Taigi šiandien ir kasdien gyvenkite viltimi žinodami, jog piktasis gūžiasi iš baimės. Pasinaudokite tėvo Pijaus, kuris žinojo, ką reiškia būti varginamam velnio, patarimu: „Melskitės, vilkitės ir nesijaudinkite“. Viskas gali atrodyti sudėtingiau, ypač, kai esate gundomi nusidėti, tačiau visada atminkite: „Dievas ištikimas. Jis neleis Jūsų mėginti virš jūsų jėgų“ (1 Kor 10, 13). Nors atrodo, kad Jo veidas paslėptas, Jo ausys visada atviros ir suklususios!

Jėzau, Tu esi mano Dievas ir mano viskas! Aš garbinu Tave, Kristau, ir šlovinu Tave, nes šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!


Jer 31, 31–34; Ps 51, 3–4. 12–15; Žyd 5, 7–9