Sir 6, 5–17

Draugystė, žinoma, yra tai, ką laikome savaime vertinga. Tačiau labai dažnai draugai būna labiau panašūs į pažįstamus. Kai laikai geri, jie yra šalia, bet kai blogi, išnyksta.  „Ištikimas draugas“ yra didelis lobis (Sir 6, 14). Tikri draugai pažįsta tave ir myli tave dėl to, kas tu esi, o ne dėl to, kas turėtum būti, jie lieka ištikimi tiek blogais, tiek gerais laikais. Ir, visų svarbiausia, jie nori iš Dievo malonės ir meilės sakyti tau tiesą.

Tokia draugystė Jėzų siejo su mokiniais. Jis juos perspėdavo ir ragindavo, ir mylėjo iki galo. Net kai pačią tamsiausią valandą mokiniai Jį paliko, Jėzus meldėsi už juos. Kokia paguoda, žmogiškai žiūrint, Jėzui buvo, kai visi, išskyrus vieną, grįžo pas Jį, sudarė stiprią bendruomenę ir Bažnyčią. Šie mokiniai draugystės prasmę perprato labai vaizdžiu būdu. Laisvai prisiimdamas kryžių dėl jų (ir mūsų), Jėzus parodė jiems, ką reiškia mylėti draugą dieviška meile (plg. Jn 15, 13).

Mes visi net iš savo artimiausių draugų esame patyrę nuoskaudų ir nusivylimo. Bet Jėzus, mūsų Tikrasis Draugas, niekada nenuvilia. Jis mėgsta sutaikyti draugus. Iš tiesų sunkiais laikais gimsta tvirta ir ilgalaikė draugystė, ypač padedant Jėzui.

Be Dievo laikui bėgant suirtų dauguma mūsų draugysčių. Bet draugystė yra svarbi Jėzui, kadangi Dievas mus sukūrė nelikti vienišiems. Mes buvome sukurti vienytis vienas su kitu. Mes buvome sukurti, kad pažintume stiprios draugystės paguodą. Ir mes esame pašaukti parodyti pasauliui meilę, kuri peržengia žmogiškąsias ribas ir trūkumus.
Neskubėkime teisti vienas kito. Priešingai, būkime kaip Jėzus, kuris buvo lėtas pykti ir greitas atleisti.

Jėzau, ateik į mano širdį ir sugriauk skiriančias ir supriešinančias sienas. Aš pats negaliu to padaryti, bet su Tavimi nėra nieko neįmanomo. Tu vienintelis susiskaldžiusiam pasauliui gali atnešti vienybę.

Ps 119, 12. 16. 18. 27. 34–35;
Mk 10, 1–12