1 Pt 5, 1–4

Šv. Petro sosto šventės ištakos siekia ketvirtąjį amžių ir yra Petro, kaip Romos vyskupo ir pirmojo iš Bažnyčios vyskupų tarnystės prisiminimas. Anot senos tradicijos, vasario 22-oji taip pat buvo ta diena, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ ir buvo paskirtas Jėzaus būti jo Bažnyčios „Uola“ (Mt 16, 16–18).

Komentuodamas ypatingą vaidmenį, pavestą Romos vyskupui, Katekizmas moko: „Ši ganytojiška Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 881). Štai kodėl Petro rūpestis kaimene, ypač jo pasiryžimas paaukoti gyvybę už ją, ir toliau lieka galingas pavyzdys tiems, kurie šiandien vadovauja Bažnyčiai.

Ką reiškia vadovauti ir tarnauti Bažnyčiai? Petro pašaukimas leidžia mums aptikti vieną esminį veiksnį: Jėzui nereikia nieko „ypatinga“. Petras nebuvo iš mokslingųjų. Jis nebuvo aukštos kilmės ar turtuolis. Petras buvo paprastas, savo rankomis pelnantis duoną žvejys, kurio gyvenimą aukštyn kojom apvertė Šventoji Dvasia.

Kartu su Petro įpėdiniu ir mes esame pašaukti auginti Kristaus kūną. Nė vienas nėra nesvarbus ar nereikalingas. Dievas kiekvienam iš mūsų suteikia ypatingas ir reikalingas dovanas. „Pasauliečiai, kaip Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – valdžios dalyviai, atlieka aktyvų vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir veikloje. Bažnyčios bendruomenėse jų veikimas toks reikalingas, kad be jo negalima pasiekti veiksmingo ganytojų apaštalavimo“ (Vatikano II Susirinkimas. Apie pasauliečių apaštalavimą, III.10).

Kaip kiti atras kelią pas Dievą, ypač neateinantys į Bažnyčią savo noru, jei neparodysime jiems kelio? Dievas nori veikti per mus taip, kad netikintieji pajustų Dievo gerumą per mūsų kasdienio gyvenimo pavyzdį. Prašykime Šventosios Dvasios panaudoti mus, kaip jos malonės tarpininkus.

Ačiū Tau, Šventoji Dvasia, kad pakvietei ir paruošei mane tarnauti Bažnyčioje ir pasaulyje, tampant Tavo meilės ir tiesos įrankiu.

Ps 23, 1–6; Mt 16, 13–19