Pr 3, 1–8

Ar jums niekada nekilo noras apsiraudoti, skaitant istoriją apie tai, kaip žaltys apgavo Adomą ir Ievą? Dievas sukūrė mus, kad džiaugtumės nesugriaunama draugyste su Juo, o dabar dėl pirmųjų tėvų kaltės bendrystė su Dievu prarasta. Mes ragaujame šio praradimo karčius vaisius.

Popiežius Jonas Paulius II Apaštališkajame paraginime Susitaikinimas ir atgaila nuodėmę apibūdino kaip „Dievo atmetimą, tiesiogiai prieštaraujant vienam iš Jo įsakymų, maištaujant, klaidingai siekiant ‘būti kaip Jis’ <...>. Edeno sode atsiskleidžia visas realybės, kuri yra galutinė nuodėmės esmė ir tamsa, tragiškumas: neklusnumas Dievui, Jo įsakymui, moralinei normai, kurią Jis nustatė“ (14).

Dievas įsakė vyrui ir moteriai nevalgyti nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“ (Pr 2, 17). Kitais tariant, jie turėjo pasitenkinti tuo, ką Dievas jiems davė, ir eiti tuo keliu, kuriuo Dievas norėjo priimti juos į savo gyvenimą. Jie neturėjo kėsintis į Dievo vietą, savo ruožtu nuspręsdami, kaip jie taps „kaip Dievas“ (3, 5). Ironiška, kad Dievas visada norėjo, jog mes taptume kaip Jis. Jis suteikė mums galimybę dalyvauti Jo gyvenime ir priimti Jo meilę. Bet mūsų „sudievinimas“ turėjo ateiti ne per maištą ir neklusnumą, bet, kaip Jėzus parodė, per nuolankų klusnumą ir pasitikėjimą.

Tam tikra prasme mūsų pirmieji tėvai tapo panašūs į Dievą, kadangi jie patys pasirinko savo likimą. Tačiau tuo pat metu jie atkrito nuo išminties ir savo Kūrėjo autoriteto. Jie akivaizdžiai patyrė šio atsiskyrimo pasekmes.

Kaip dažnai mes savyje pastebime tokią kovą? Kaip dažnai norime atrasti pilnatvę ne Dieve, o kitur? Priešinamės Jo autoritetui ir veikiame, tarsi mes, o ne Dievas, geriau žinome, ko mums labiausiai reikia. Pasiryžkime šiandien paklusti mylinčio Tėvo autoritetui savo gyvenime. Tegul mūsų klaidingi mėginimai tapti panašiems į Dievą būna ištaisyti ir perkeisti taip, kad mes iš tikrųjų taptume Jo paveikslu!

Šventoji Dvasia, nuskaistink mano širdį ir valią. Atnaujink manyje Dievo paveikslą. Aš paklūstu Tau ir Tavo darbui manyje.

Ps 31, 1–2. 5–7; Mk 7, 31–37