Pr 2, 18–25

Sprendžiant iš kūrimo istorijų pradžios knygoje, Dievas visada mus mylėjo ir rūpinosi mumis – kiekvienu žmogumi savitai. Jis sukūrė mus pagal savo paveikslą, įkvėpė mums gyvenimą ir pasidalijo likusios kūrinijos autoryste (Pr 1, 25–28; 2, 7–9). Pradžios knygoje vaizduojama, kaip Dievas vaikšto po sodą kartu su pirmaisiais tėvais ir bendrauja su jais (3, 8). Aišku, Dievas nori, kad gyventume bendraudami su Juo ir vienas su kitu.

Dievas žino, kad niekam negera būti vienam. Todėl vyrui, pirma sukurtam, reikalingas tinkamas bendrininkas. Taigi Dievas, besirūpinąs visais mūsų poreikiais, iš jo šono sukūrė moterį, jo gyvenimo bendrininkę. Pamatęs moterį, Adomas apsidžiaugė. Tai buvo ta, kurią jis atpažino kaip „kaulą mano kaulų ir kūną mano kūno“ (Pr 2, 23).

Dievas visus žmones sukūrė vienybei, norėdamas, kad būtume vienybėje vienas su kitu ir su Juo. Šv. Rašte sakoma, kad mūsų santykiai su Jėzumi turėtų būti tokie kaip jaunikio ir jaunosios (Ef 5, 25–33). Štai kokius  artimus santykius Jis norėtų su mumis palaikyti ir kaip glaudžiai susivienijusius vieno kūno, Bažnyčios, narius norėtų matyti.

Mums negera būti vieniems. Mums reikia šeimos, draugų, kaimynų – ir gerų, ir daug. Kaip galėtume būti laimingi ir vaisingi be šių santykių? Mes sukurti vienas kitam padėti.

Pažvelkime sau į širdį, ar nėra žmonių su kuriais šiandien reikėtų susitaikinti. Gal kažkas jaučiasi vienišas ir norėtų draugauti. Tepalydi mus Šventoji Dvasia pas juos.
Greičiausiai yra žmonių, su kuriais reikėtų nuoširdžiau bendrauti. Šventosios Dvasios klauskime, kokius žingsnius turime žengti, kad susitaikintume. Siekime ir ieškokime vienybės su Dievo siųstais mums žmonėmis. Dievas palaimins net ir mažiausias mūsų pastangas.

Viešpatie, priartink mus vieną prie kito. Išliek savo meilę ant visų sutuoktinių porų. Priėmusius skaistybės įžadus užliek savo artumo patyrimu. Viešpatie, padaryk, kad būtume viena tavyje!

Ps 128, 1–5; Mk 7, 24–30