Pr 2, 5–9. 15–17

Nors pasakojimo pobūdis skiriasi, tačiau šis antrasis pasakojimas apie kūrimą sutinka su pirmuoju pagrindiniu aspektu: žmonijai tenka esminis vaidmuo kūrimo plane. Tik žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27). Arba, kaip kalbama aprašyme, Dievui įkvėpus „gyvybės alsavimą“, žmogus tapo „gyva būtybe“ (Pr 2, 7).
Abudu aprašymai vaizduoja mūsų unikalų, asmeninį ryšį su Dievu, pažįstant Jį, kalbant su Juo, mylint Jį ir būnant Jo mylimiems.

Kokie mes apdovanoti! Iš visų kūrinių tik mes vieni buvome paties Dievo pripildyti Jo gyvybės. Mes buvome sukurti gyventi su Dievo Dvasia. Šis dieviškas gyvenimas, šis dieviškumas mumyse, yra mūsų prigimtinė teisė, deja, prarasta, pirmiesiems tėvams nepaklusus Dievui. Ir vis dėlto jie ir visi jų palikuonys ir toliau liko dieviškojo atvaizdo, dabar jau sugadinto, nešiotojais. Atitolę nuo Dievo jie jau nebuvo kupini dieviškosios dvasios, kuria buvo apdovanoti kuriant.

Tai, kad Jėzus atėjo atnaujinti mus, yra neįsivaizduojama dovana. Dvasios dovanos nebūtume pelnę darbu, paprastu pasitaisymu, nebūtume jos nusipirkę, išprašę, parsigabenę ar pasigrobę. Praradę ją, praradome viltį kada nors savo jėgomis ją susigrąžinti. „Bet Dievas, apsuptas gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4–5)

Paskutinį kartą atsidusęs Jėzus atidavė dvasią, Jo dvasia sklendė virš visos žemės (Jn 19, 30). Jam prisikėlus iš mirties, dieviškasis gyvenimas sugrąžintas tiems, kurie tiki ir yra pakrikštyti. Dabar, Šventosios Dvasios galia, kiekvienas žmogus gali išsilaisvinti iš nuodėmės pančių, aplenkti šėtoną ir jo klystkelius.

Broliai ir seserys, atgavome didžiulį lobį. Niekada jo neišsižadėkime! Verčiau trokškime prarasti viską, kas kliudo dalyvauti Visagalio Dievo gyvenime.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad sugrąžinai mums dievišką gyvenimą. Įkvėpk savo gyvybę, kad atnaujintum mane šiandien. Išmokyk mane visuomet branginti Tavo gyvenimą.

Ps 104, 2, 27–30; Mk 7, 14–23