Pr 1, 20–2, 4

Nuo pat pradžių Dievas numatė mums didingą gyvenimą. Kurdamas Adomą Dievas tikėjosi, kad jo palikuonys artimai bendraus su Juo – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Jis kiekvieną žmogų pripildė savo kvėpavimo. Tai yra dėsninga tvarka, todėl Dievas mato mumyse tai, ko mes dar net nenumanome. Mes buvome Dievo mintyse ir širdyje dar neatėję į gyvenimą (Ps 139). Labiausiai stebina, kad Dievas niekada nenusigręžia nuo mūsų ir nepamiršta mums skirtų planų. Galime būti netikintys, bet Jis visada lieka ištikimas savo pažadui!

Kokie yra Dievo ketinimai? Kad mes gyventume, kaip Jėzus gyveno, pasitikėdamas Tėvo meile, skaistus ir garbingas, pasikliaujantis Dievo galia išlaikyti mus tikėjime. Apsvarstę gausybę savo nuodėmių ir nuopuolių, galime abejoti, ar tai yra įmanoma. Iš dangaus sklinda: „Taip!”

Mes esame Dievo paveikslas ir panašumas (plg. Pr 1, 26–27). Jis sukūrė mus vienybei su savimi. Mums nuklydus nuo jo plano, Jėzus atėjo ir savo mirtimi ant kryžiaus atvėrė dangaus vartus. Per Jėzų mes priartėjome prie Tėvo.

Dievui patinka atsiliepti į mūsų pagalbos šauksmą. Jis džiūgauja, kai paklūstame Jo darbui mumyse. Suvokę Dievo troškimus, pajusime Jo gyvenimą mumyse ir atsisakysime tuščių pastangų tapti dieviškais žmonėmis savo jėgomis. Štai dėl ko Jis atsiuntė mums Šventąją Dvasią – ne tik pamokyti mus gyventi, kaip gyveno Jėzus, bet ir perkeisti mus bei atnaujinti Jo paveikslą mumyse.

Prisiminkime, kad mūsų Tėvas danguje sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą, kad Jis niekada neatsižadėjo savo sumanymų mums. Kreipkimės į Dievą ir garbinkime Jį dėl to nepaprasto orumo, kurį Jis mums suteikė. Mes tos garbingos vietos tikrai nesame nusipelnę, bet Jis dosniai mums ją dovanoja dėl savo nepaliaujamos meilės.

Visagali Dieve, Tu sukūrei mane, pagal savo mintį! Ačiū Tau, kad nepalikai manęs vieno vykdyti Tavo sumanymą. Noriu pasikliauti Tavo malone. Ateik, Tėve, ir atnaujink savo paveikslą manyje.

Ps 8, 4–9; Mk 7, 1–13