Žyd 12, 18–9. 21–24

 Turėdamas aiškią viziją, perskverbiančią pasaulio uždangą, Laiško žydams autorius atskleidė savo skaitytojams paslėptą šlovinimo tikrovę. Kai mes meldžiamės, ypač kai švenčiame Eucharistiją, einame „prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų, <…> prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, <…> prie Jėzaus <…> ir prie apšlakstymo krauju“, kurį jis išliejo dėl mūsų (Žyd 12, 22–24). Tai pats didžiausias šlovinimas. Jo vaisiai nuolatos keičia mūsų širdis.

Kaip mums priimti tokios maldos palaiminimus? Tikėjimu, įrodančiu „tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Tokia perspektyva drauge drąsina ir baugina. Kaip nuostabu tikėti, kad esame apsupti angelų prie Viešpaties stalo! Kaip puiku, kad esame Dievo artumoje, kai meldžiamės! Tačiau koks žmogus karts nuo karto nekovojo su tuštumos ar neišsipildžiusių maldų jausmu?

Išeitis atsiveria ne per aiškesnę vaizduotę ar aštresnį protą, bet mokėjimą priimti perkeičiantį Dievo darbą. Kai susirenkame Jo vardu, Jis visada yra tarp mūsų, Jis gali net menkiausią mūsų pastangą perkeisti į šlovinimo auką, kuri iš tiesų keičia mus. Vyskupas Faustas iš Riezo (apie 408–490) tokį perkeitimą palygino su vandens  perkeitimu į vyną per vestuves Kanoje:

„Įstatymas pasitraukia ir ateina malonė; šešėliai išnyksta ir tiesa išryškėja; kūniška tikrovė priartėja prie dvasinės, o Senoji Sandora su išorine drausme perkeičiama į naująją <…>. Vandens induose ne mažiau nei anksčiau, bet dabar jis tampa tuo, kuo nebuvo anksčiau <…>. Kai trūksta vyno, paduodamas naujas vynas: Senosios Sandoros vynas buvo geras, bet naujosios yra dar geresnis <…>. Naujoji Sandora išgelbsti gyvybę ir yra kupina malonės“.

Viešpatie Jėzau, priimk mano šlovinimą, nors jis ir silpnas. Suteik jam tyrumo ir galybės. Leisk man drauge su Tavo angelais ir šventaisiais stovėti prie Tavo sosto.

Ps 48, 2–4. 9–11; Mk 6, 7–13