Rengimas ir platinimas

„Kronikos“ redagavimas buvo ne vien sunkus, bet vienas pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Vyriausiasis redaktorius bei leidimo pagrindinis koordinatorius nuo žurnalo leidybos pradžios iki arešto 1983 metais buvo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Pirmąjį numerį parengti padėjo Petras Plumpa, ses. Genovaitė Navickaitė. 1975 m. kun. S. Tamkevičiui SJ ėmė talkinti ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė, kuriai ilgus metus teko didžiulis leidinio redagavimo bei rengimo darbo krūvis. Renkant medžiagą, kurios didžiąją dalį sudarydavo sovietinės valdžios vykdomo persekiojimo faktai, taip pat dauginant bei platinant leidinį talkindavo nemažas būrys kunigų, seserų bei pasauliečių. Žurnalą dvasiškai ir finansiškai rėmė šviesiausi Lietuvos bei išeivijos dvasininkai. Apie 1980 m. kun. S. Tamkevičius, kuris nuo 1975-ųjų buvo Kybartų klebonas, subūrė aplink save kelias seseris, aktyviai prisidėjusias prie „Kronikos“ leidimo bei platinimo. 9-ojo dešimtmečio pradžioje grįžusi iš Sibiro, kur buvo kalinama šešerius metus, į „Kronikos“ bendradarbių gretas vėl įsitraukė ses. Nijolė Sadūnaitė.

1983 metais suėmus kun. S. Tamkevičių SJ, „Kronikos“ leidimas nenutrūko. Eilinį numerį Kybartuose skubiai parengė spaudai ir išleido ses. E. Šuliauskaitė ir ses. Bernadeta Mališkaitė, padedamos kitų ten įsikūrusių seserų. Vėliau kreiptasi į pogrindininką kun. Joną Borutą SJ (dabar Vilniaus vyskupas augziliaras), kurio pagalbos „Kronikai“ prieš savo areštą jau buvo prašęs pats kun. S. Tamkevičius SJ. Ėmęsis vyriaus. redaktoriaus pareigų, kun. J. Boruta SJ galėjo tvirtai pasiremti KGB nesusektomis „Kronikos“ redakcijos narėmis ir pagrindinėmis talkininkėmis: ses. E. Šuliauskaite, ses. B. Mališkaite, ses. B. Briliūte, ses. O. V. Kavaliauskaite, ses. O. Šarakauskaite. Siekiant bažnytinės aprobacijos, kiekvieno naujo numerio medžiaga būdavo vežama suderinti pas tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių. Kun. J. Borutai SJ vadovaujant, „LKB Kronika“ buvo leidžiama iki 1989-ųjų, kai, prasidėjus pervartai ir pasibaigus persekiojimams, jos leidimas buvo nutrauktas pačių leidėjų sprendimu.

Lietuvoje „Kronika“ būdavo spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, o dauginama dažniausiai elektrografiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražai nebuvo dideli (iš pradžių 200 – 300 egz., vėliau 100 –150 egz.). Buvo nemažai pasiaukojusių žmonių, kurie savarankiškai rašomosiomis mašinėlėmis perrašydavo naujus „Kronikos“ numerius, padarydami kelias kopijas, ir taip ją platindavo. Šiandien neįmanoma nustatyti, kiek kurio „Kronikos“ numerio Lietuvoje buvo išspausdinta ir išplatinta. „Kronikos“ leidėjams rūpėjo, kuo greičiau perduoti į Vakarus naujai parengtą numerį.

„Kronika“ pasiekdavo Vakarus arba per Maskvos disidentus, kurie perduodavo ją SSRS sostinėje lengviau pasiekiamiems užsieniečiams, arba per atvykstančius į Lietuvą turistus. Ne visi siųsti numeriai pasiekdavo tikslą. Kai kurie būdavo atimami kratų metu ar per patikrinimą muitinėje. Vis dėlto laisvąjį pasaulį pasiekė visi „Kronikos“ numeriai. Matyt, be pačių Kronikos leidėjų, kurie rūpinosi jos perdavimu į Vakarus buvo ir daugiau pasiaukojusių žmonių, prisidėjusių prie „Kronikos“ platinimo.

Anot kun. K. Pugevičiaus, iš pradžių „Kronika“ būdavo persiunčiama į JAV sąsiuvinėlio forma ar per kalkę atspausdinta ant popieriaus; vėliau ją siųsdavo fotografuotą, o juostelė būdavo išradingai slepiama, pavyzdžiui, dantų pastos tūbelėje ar pudros dėžutėje. „Kronikos“ fotokopija, paprastai paslėpta kokiame suvenyre, būdavo perduodama per atvykusius užsienio turistus. Tai buvo rizikinga tiek perduodančiam „suvenyrą“, tiek apsiėmusiam jį išvežti asmeniui. Iš juostelės padaryti „Kronikos“ puslapių pozityvai kuo skubiausiai būdavo išsiuntinėjami radijo stotims, užsienyje gyvenantiems lietuvių vyskupams, lietuvių užsienio spaudos tarnyboms ir keturiasdešimčiai užsienyje veikusių lietuvių radijo valandėlių tarnybų. Niujorke esantis Lietuvių informacijos centras parengdavo svarbesnes „Kronikos“ ištraukas anglų kalba ir išsiuntinėdavo jas žinių agentūroms bei redakcijoms.