Atgal į pirmą puslapįLIETUVOS KULTŪROS PAVELDO TŪKSTANTMEČIO VIRTUALI PARODA
ŠVENTOS VIETOS IR PILIGRIMYSTĖ

Šiluva
Žemaičių Kalvarija
Kryžiaus kelias
Kryžiaus kelio įkūrimas
Švč. M. Marijos paveikslas
Žemaičių Kalvarijos giesmės
Aušros Vartai
Kryžių kalnas
Atlaidai ir maldininkai

Žemaičių Kalvarija

Religinė reikšmė | Vieta | Istorija | Dabartis | Atspindžiai kultūroje

Žemaičių Kalvarijos dominikonų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia

Esi laiminga, žeme Kalvarijos,
Kuriai apreikšta sopuliai Marijos
Ir Jėzaus kančios prie kelių ir vietų,
Kraujas kur lieta.

Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės
„Dangaus Karaliaus Motina švenčiausia“

Religinė reikšmė

Dominikoniškasis (20 stočių) Kryžiaus kelias Žemaičių Kalvarijoje – tai vieta, kur tikintysis gali kopdamas nuo kalvelės ant kalvelės įsijausti į Atpirkimo aktą, dvasiškai ir bent mažumėlę fiziškai išgyventi lemtingąją Kristaus kelionę į Golgotą. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio apvaikščiojimas labiau nei kurios kitos pamaldumo formos Lietuvoje turi storą liaudies kultūros klodą, o tai liudija gilų žmonių tikėjimą šios vietos ypatingumu. Žemaičių Kalvarija garsėjo savo atlaidais. Žmones traukė tiek Kryžiaus kelias, tiek stebuklingas Švč. M. Marijos paveikslas, esantis pagrindiniame miestelio bažnyčios altoriuje. Tai buvo kultūrinio gyvenimo ir tautinio atgimimo centras.

Vieta

Miestelis įsikūręs už 24 km nuo Telšių, 9 km nuo Alsėdžių ir 10 km nuo Sedos Varduvos aukštupio krantuose. Aukščiausia vieta yra 195 m virš jūros lygio. Bažnyčia ir miestelio aikštė yra žemumoje, o Kryžiaus keliai įrengti kalniukuose.

Iki Kryžiaus kelio įkūrimo miestelis vadinosi Gardais.

Istorija

Pirmąsyk Gardai paminėti 1253 m. Mindaugo aktuose, čia būta pilies ir pagoniškos šventvietės. Visoje Lietuvoje miestelis pradėjo garsėti po to, kai vysk. Jurgis Tiškevičius 1637 metais čia įkūrė 19 koplytėlių Kryžiaus kelią ir juo rūpintis pasikvietė vienuolius dominikonus, pastatydino vienuolyną. Taip vyskupas norėjo atgaivinti dėl reformacijos įtakos silpstantį katalikų tikėjimą. Jo sumanymas buvo sėkmingas – noras dalyvauti Jėzaus ir Marijos kentėjimų apmąstymo kelionėje sutraukdavo dešimtis tūkstančių žmonių. Ypač po 1742 m., kai Žemaičių Kalvarijos iškilmėse imti teikti visuotiniai atlaidai.

1886 m. dominikonus išvarė carinė rusų valdžia. Nuo to laiko Kryžiaus keliu rūpinosi parapijos kunigai. Nuo 1928 m. parapiją globojo tėvai marijonai.

1940 m. čia gyveno apie tūkstantis gyventojų, dabar – perpus mažiau. Sovietiniais metais uždraudus Žemaičių Kalvarijos pavadinimą, miestelis vadinosi Varduva. Senasis pavadinimas grąžintas 1989 m.

Dabartis

Liepos 2–10 d. rengiami didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Būriai maldininkų, sekdami paskui giesmininkus, visą dieną ar net kelias dienas lanko Kryžiaus kelio stotis.

Originalios giesmės, giedojimo maniera, o ypač būgnų, trimitų, kanklių instrumentinė palyda sutraukia į atlaidus etnografus, liaudies meno mėgėjus, šiaip smalsuolius.

Atspindžiai kultūroje

Žemaičių Kalvariją ir jos atlaidus vaizdavo Karolina Praniauskaitė, Motiejus Valančius, Žemaitė, Paulius Jurkus, Kazys Saja. Pastarasis dramoje „Ubagų sala“ sukūrė įsimenančius į atlaidus susirenkančių elgetų (ubagų) paveikslus. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelių bei Marijos paveikslo atvaizdai yra daugelyje Amerikos lietuvių bažnyčių: V. Kašubos reljefas ir didelis V. K. Jonyno vitražas Marquette Parko (Čikaga), K. Varnelio vitražas Conn. Nekaltojo prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčioje (Putnam), V. K. Jonyno vitražas East St. Luis lietuvių ir kt. bažnyčiose.


LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO TŪKSTANTMEČIO VIRTUALI PARODAį viršų | toliau

LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO TŪKSTANTMEČIO VIRTUALI PARODA
Puslapis atnaujintas 2000 06 13