Krikščionybė Mindaugo laikais

Kuriantis Livonijoje ir Prūsijoje kariniams ordinams, lietuviai dar neturėjo vieno valdovo suvienytos valstybės. Tik apie 1240 m. visą Lietuvą savo valdžion paėmė Mindaugas. Jo priešai sutelkė galingą sąjungą, į kurią įtraukė Voluinę, Livonijos ordiną, jotvingius ir žemaičius. Mindaugas, norėdamas ją suardyti, pasiūlė Livonijos ordinui taiką. Ordino magistras Andrius Štirlandas sutiko taikytis, jei Mindaugas ir jo valdiniai apsikrikštys.

1250 m. antroje pusėje Andriaus Štirlando vadovaujama Livonijos ordino delegacija atvyko pas Mindaugą. Krikštą Mindaugas su savo dvariškiais priėmė 1251 m. pradžioje. Pas popiežių Inocentą IV nuvyko Mindaugo pasiuntiniai, kurie pranešė apie valdovo krikštą. Popiežius Lietuvą paėmė šv. Petro nuosavybėn, Kuršo ir Ezelio vyskupus paskyrė Mindaugo globėjais, Kulmo vyskupui Heidenreikui įsakė Mindaugą karūnuoti, konsekruoti vyskupą bei popiežiaus vardu priimti paklusnybės priesaiką. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi. Vilniuje šiam iškilmingam aktui buvo pastatyta katedra.

1254 m. Lietuvos vyskupu įšventintas Kristijonas. Jis tapo tiesiogiai priklausomas nuo Romos. Anksčiau, 1253 m. Lietuvos vyskupu įšventintas lenkų dominikonas Vitas, tačiau duomenų apie jo veiklą Lietuvoje neišliko. Lietuvos teritorijoje buvo įkurta ir Kuršo vyskupija, kuri apėmė visą šiaurės vakarų Žemaitiją iki Ventos. Joje 1250–63 m. vyskupavo Henrikas Liuksemburgietis, Mindaugo globėjas.

Mindaugui valdant, Lietuvoje veikė 3 vyskupijos, bet jos neturėjo tikinčiųjų. Atrodo, jog nei Mindaugas, nei vyskupai nesirūpino lietuvių krikštijimu ir parapijų steigimu.