I stotisII stotisIII stotis
IV stotisV stotisVI stotis
VII stotisVIII stotisIX stotis
X stotisXI stotisXII stotis
XIII stotisXIV stotis
Į pradžią
 

Viešpaties Jėzaus kryžiaus kelią sudaro keliolika Kančios stočių, kurias vainikuoja garbingasis Jo prisikėlimas. Tačiau visas kryžiaus kelias nėra tik paskiros stotys, bet vienas didis, įsimąstyti ir kontempliuoti kviečiantis slėpinys. Uolų ir kalvų supamas peizažas išreiškia šį slėpiningą vienumą. Slėpinio vienumas vaizduojamas ir Jeruzalės, šventojo miesto, kur vyko Viešpaties kančia, sienomis.

Jėzaus kančia nėra tik praeities įvykis, bylojantis apie tai, kas įvyko Jeruzalėje prieš du tūkstančius metų. Jėzaus kančia – tai nuolat Bažnyčioje gyvas slėpinys. Ikonų aukso fonas, tarsi atspindintis Dievo šviesą, nesaistomą nei erdvės, nei laiko, simbolizuoja, kad Viešpaties kančia, mirtis ir prisikėlimas yra visada aktualūs. Auksu spindi ir Dievo Dvasios pilnų ikonų veikėjų aureolės. Kristaus aureolėje auksu švyti kryžius, ant kurio Jis kentėjo ir nugalėjo mirtį.

Ikonos turi padėti melstis ir medituoti, todėl jose vaizduojami tik svarbiausi elementai ir veikėjai. Visa, kas vaizduojama ikonose, – architektūra, gamta, daiktai, veikėjai – supaprastinama, nes ikonų paskirtis yra ne atkurti istorinius įvykius, bet sudabartinti slėpinį.

Pagrindinis veikėjas – Kristus, vilkintis raudona tunika, simbolizuojančia dieviškumą, ir mėlynu apsiaustu, žmogiškumo simboliu. Ant kryžiaus kabąs Kristus perjuostas baltu, klostėmis krintančiu audiniu. Tai nuoroda į Jo prisikėlimą. Šalia Kristaus stovi Marija, apsivilkusi mėlyna tunika, žmogiškumo simboliu, ir užsimetusi raudoną apsiaustą, simbolizuojantį dieviškąją Malonę, kuria ji buvo apvilkta.

Kiti veikėjai (Pilotas, Simonas Kirėnietis, Veronika, Jeruzalės moterys, kariai, Jonas, Juozapas Arimatietis) apsivilkę simbolinių spalvų drabužiais: geltona – įžvelgtos tiesos (Kirėnietis, moterys, Juozapas Arimatietis) ar teisinimosi, apsimetimo (Pilotas ir kariai); žalia – vilties ir naujojo gyvenimo Dvasioje (Kirėnietis, moterys, Jonas ir Juozapas Arimatietis); raudona – dieviškumo, kurio įrankiai yra gerumas (Veronika, moterys, Jonas) ir blogis (Pilotas ir kariai); mėlyna – atjaučiančio žmogiškumo (Veronika).

Į Jėzaus kančią įsitraukia visa kūrinija: uolos ir augalai atrodo susilenkiantys, atsitiesiantys ir nusileidžiantys kartu su Kristumi. Kristaus kančioje dalyvaujame ir mes: kiekvienoje ikonoje bent vienas elementas išeina už krašto ir tarsi keliauja mūsų link, kad ir mus įtrauktų (aureolė, architektūra, kryžius).

Ikonose reikšmingi ir gestai, ypač rankų. Rankų gestai gali būti kaltinantys (Piloto), kalbantys ar laiminantys (Kristaus), maldaujantys ar dejuojantys (Marijos, moterų, Jono).

Golgotos uola įskilusi – tai blogio ir tamsos karalystė, nugalėta Kristaus.

Kapas, kuriame Viešpats palaidojamas, yra panašus į altorių, kur nuolat atsinaujina Jo atpirkimo auka.

Kryžiaus kelio ikonos turėtų mums padėti suvokti Viešpaties Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį ir juo persiimti. Leiskime jam mus persmelkti, kad galėtume džiaugtis Jo meilės vaisiais.

Ikonos samprata šiandieninėje Bažnyčioje

Kryžiaus kelio ikonos

Kristaus Karaliaus ikona

Klaipėdos
Kristaus Karaliaus bažnyčia

    www.lcn.lt    © Katalikų interneto tarnyba, 2003           © Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordinas, 2002