Į pradžią
Į aštuntą stotįĮ dešimtą stotį  

Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Filipiečiams 2, 6–8

Na štai ir vėl pargriuvai, Jėzau. Pargriuvai nebe pirmą karą... Esi kiek panašus į mane... pažadėjusį, netesėjusį... ištikimybę greitai pamiršusį... nuo ateities užsidariusį... Vis griūvu ir griūvu... Tu panašus į mane, Jėzau... Esi vienas iš mūsų, žmogus iki pat šios kelionės pabaigos... Pažinai abejonę, prarastą pasitikėjimą... Parkritai, bet vėl keliesi... ir pakeli mane.


Dieve, mūsų Tėve, pasigailėk parpuolančių

ir nebeturinčių drąsos atsikelti.

Pasigailėk parpuolusių

ir visiškai to parpuolimo sugniuždytų.

Pažvelk į moteris ir vyrus, ieškančius darbo.

Duok suprasti, kad išsilaikoma ant kojų tik drauge su kitais...

Tu, kuris krenti ir vėl stojiesi,

Tu, kuris krenti ir pakeli mus

per amžių amžius. Amen.

Ikonos samprata šiandieninėje Bažnyčioje

Kryžiaus kelio ikonos

Kristaus Karaliaus ikona

Klaipėdos
Kristaus Karaliaus bažnyčia

    www.lcn.lt    © Katalikų interneto tarnyba, 2003           © Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordinas, 2002