TURINYS

BENDRAI

ĮŽANGA

Registrai

Oro padavimas

Traktūra

Nuorodos

 

Lietuvoje yra vargonų, kurie pripažinti kultūros vertybėmis ir yra saugomi valstybės. Pagal kokius kriterijus nustatyti, ar vargonai yra vertingi, nėra paprasta, tai turėtų padaryti profesionalūs meistrai ar menininkai.

Tuos kriterijus būtų galima suskirstyti į istorinius,  funkcinius  ir meninius, todėl vertinant vargonus būtų galima atsižvelgti į šiuos dalykus:

  1. kokio amžiaus yra vargonai; 
  2. kiek išsilaikė originaliame stovyje;
  3. koks meistras juos sukūrė;
  4. kokie techniniai savitumai ir ypatumai;
  5. skambėjimo ypatumai;
  6. ar susiję su garsiu asmeniu (pvz. garsiu kompozitorium, vargonininku) ar įvykiu (pvz. pastatyti kokia nors svarbia proga);
  7. kokios vertės yra meninis vargonų išorės apipavidalinimas bei architektonika (vargonų išorės ryšys su aplinka, kurioje stovi).

Gal būt galėtų būti ir kitokie aspektai. Nebūtinai jie  turi būti visi kartu: vienu atveju užtektų vieno, kitu kelių. 

Lietuvoje vargonai daugiausia naudojami bažnyčiose liturgijai apipavidalinti. Daugelį jų pastatė Lietuvos meistrai.  Jų tarpe buvo ir savamokslių. Bendras vargonų stovis Lietuvoje nėra geras: nemažai jų yra savaime sugedę ar sugadinti nenusimanančių žmonių (teko ne vienoje bažnyčioje matyti sulankstytus, nupjaustytus, atvėpusius ir kitaip subjaurotus, neva tai derintus, vamzdžius). Daugumai jų reikalinga restauracija, kuri šiandien dėl labai didelių kainų praktiškai neįmanoma. Yra, žinoma, ir labai gerai prižiūrimų vargonų.

Nederėtų leisti bet kuriam žmogui savarankiškai derinti ar kitaip bandyti "taisyti" vargonus. Po tokių remontų vargonų būklė dar pablogėja, kadangi dažniausiai pažeidžiama labai jautri vamzdžių menzūra arba oro spaudimas, o tai įtakoja garso tembrą, intensyvumą, aukštį. Pigiau yra apsaugoti vargonus nuo nenusimanančių "derintojų", nei paskui restauruojant mokėti už naujus vamzdžius ar kokias nors naujas medines konstrukcijas, nes senieji nebepataisomi. Ypatingai saugotini tie vargonai, kuriuos statė profesionalūs meistrai ir kurie turi kokią nors vertę.

Labai rekomenduotina, kad kiekvieni vargonai, ypač kuo nors pasižymintys, turėtų šią dokumentaciją:

  1. brėžinius bei aprašymą;
  2. svarbiausių vargonų įrengimų ir dalių fotografijas;
  3. pastabų knygą.

Šie dalykai padeda meistrui greitai susivokti vargonų konstrukcijoje ir susiorientuoti vargonų remontų istorijoje bei atsiradusiose problemose. Būtent pastabų knygoje reikėtų detaliai aprašyti kiekvieną pastebėtą vargonų defektą, kas daryta, pakeista, taip pat pažymėti meistro pavardę, remonto datą.

  ATGAL