Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

Hans Urs von Balthasar(?)
 

Dievo Aiškintojas
 

Broliai ir Seserys Viešpatyje, pirmiausia paklausykime šiandienos Evangelijos žodžių:

"Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią." Tomas jam sako: "Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?" Jėzus jam sako: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę."

Pilypas jam sako: "Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana". Jėzus taria: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus" (Jn 14, 1-10).

Kaip keistai skamba šie žodžiai pasaulio istorijos ir literatūros kontekste! O tuo pat metu jie tokie aiškūs ir skaidrūs kaip tekantis vanduo, - tai žodžiai, kuriuos gali suprasti kiekvienas, jie ne koks nors mistinis veblenimas apie Dievą: tai trys pamatiniai tvirtinimai apie tai, kad tik tas tikrai pažįsta Jėzų, kas juo tiki. O Jėzui yra labai svarbu, kad žmonės jį pažintų; būtent todėl trečiajame Jėzaus teiginyje justi tam tikras priekaištaujantis tonas: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu vis dar manęs nepažįsti?"

Jėzus pradėjo ne paskelbdamas, kas jis yra, o dirbdamas darbus. Jis guodžia prislėgtas, nusivylusias širdis, pažadėdamas joms jų slapčiausią viltį - amžinybę,  amžinai būti su Dievu, džiaugiantis išganymu, išsipildžius visiems širdies norams bei troškimams. Tačiau kaip žmogaus širdis gali pasiekti šį nepasiekiamą kitapus prarajos esantį krantą, kaip ji gali pereiti prarają, atskiriančią mus nuo Dievo? Būtent Jėzus yra tas, kuris ryžtasi padėti mums peržengti bedugnę, kuris nutiesia per ją mums tiltą. Tai yra jo atsisveikinimo prasmė: jis ieško galimybės, kaip pasiekti Dievą, - visų pirma ne dėl savęs, tačiau tam, kad paruoštų mums kelią pas Dievą. Ir tai ne viskas: jis grįš, idant padėtų mums saugiai pereiti mums nutiestą tiltą ir pareiti namo. Tačiau ar įmanoma nutiesti kelią skersai bedugnę, skiriančią žmogų ir Dievą, žemę ir dangų? Kaip Jėzus, netrukus turėsiantis mirti, gali tai padaryti? Mokiniams tai sunki mįslė. Pirmuosius savo sakinius Jėzus baigia su šypsena: "Kur aš einu, jūs žinote kelią". Jie turi žinoti kelią, jeigu pažįsta Jėzų; tačiau jie jo nežino, kadangi vis dar nesupranta, kad pats Jėzus ir yra tas kelias.

Dėl to pasigirsta jų bejėgiškas klausimas: "Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?" Kas gali pasakyti, kur žmogus nueina po mirties? Tai paslėpta nuo visų žmonių akių. Gal į požemį? Eliziejų? Nirvaną? Tuštumą? Viskas, ką mums lemta įžvelgti, yra tamsi praraja; kurioje nematyti jokio kelio nei tilto.

Kadangi Jėzus pamato, kad buvo nesuprastas, dabar ima aiškinti tai, kas jis yra. Jis yra kelias. Anksčiau prieš mirtį jis keliu nebuvo. Tik savąja mirtimi jis nutiesė žmonėms kelią, arba tiltą per prarają, vedantį prie Dievo. Po mirties  Jėzus nenugrimzdo į nepažįstamą, bedugnę karaliją: jo mirtis suteikia gyvenimui  tikriausią ir aukščiausią pavidalą. "Aš esu gyvenimas." Šie žodžiai nėra nei iliuzija, nei karščiuojančios vaizduotės vaisius, bet pati tikriausia tikrovė: "Aš esu tiesa". Šie trys žodžiai - kelias, tiesa ir gyvenimas - nusako vieną prasmę, ypač turint omeny artėjančią Jėzaus mirtį. Kaip sakėme, prieš mirtį jis keliu nebuvo: juo Jėzaus tapo mirties dėka. Visi kiti religijų steigėjai pasaulio istorijoje ateidavo žmonėms parodyti  jau egzistuojantį kelią, vedantį Dievop. Tas kelias jau būdavęs, tik pasiklydę  žmonės jo nerasdavę. O jie, religijų steigėjai - Buda, Zoroastras, Lao-dze - tik turėdavę jį suieškoti ir nurodyti kitiems. Todėl nė vienas jų neišdrįso nurodyti save kaip Kelią. Tačiau jų nurodyti keliai niekur mūsų nenuveda, jiems nepavyksta mūsų išvesti anapus pasaulio. Jie veda prie kosminio dėsnio, išmaniai subalansuoto Tao. Arba, kartu su Mahometu, veda į rojų, kuriame randame visus pažįstamus žemiškus malonumus, tik daug sykių pagausintus. Šie keliai neveda dvasios buveinėn, dangiškojo Tėvo širdin. Tik vienas kelias ten veda, ir tai nėra išorinis jau egzistuojantis kelias, bet Asmuo: "Aš esu kelias". Aš, tilto tarp Dievo ir žmogaus statytojas. Kad toks būtų, šis asmuo turi būti atsiųstas Dievo, turi ateiti iš amžinybės gyvenimo. Tam, kad ir mus išvestų į amžinąjį gyvenimą bei parodytų mums, kad grynai baigtinis, marusis mūsų gyvenimas yra nepakankamas. Todėl Jėzus sako: "Aš esu gyvenimas", - tai reikia suprasti kaip absoliutų gyvenimą, ne kaip vieno asmens gyvenimą, bet visų mūsų gyvenimų pradžią - ir taip pat ir jų tikslą. Negana to, Jėzus yra ir "tiesa": tuo metu, kai viskas žemėje praeina, pasitraukia ir išnyksta pusiau tiesos ar apgavystės prietemoje, Jėzus skleidžia tobulos tikrovės šviesą: joje regime Dievą, ateinantį į pagalbą šiam pasauliui, ir žmogų, pažinusį ir grįžtantį į savo pradžią ir tikslą, būtent, į Dievą. Viskas sušvinta nuo šventybės to, kuris yra apreikštas ir nepaslėptas.***

Jėzus negalėtų būti Keliu, nuvedančiu mus į tolimiausią pradžią, jei pats nebūtų atėjęs iš tos pradžios. Tad jis logiškai ir  tęsia: "Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą; tad jau dabar jį pažįstate ir esate matę." Mokiniai įsivaizduoja, kad jie gali suvokti Jėzaus kelią, nepažindami ar nematydami to, kur jis nuvesdamas baigiasi. Tačiau Kelią nusako ne tik jo viena regima atkarpa; bet ir tai, kur Kelias prasideda ir kur jis baigiasi. Todėl tai yra Kelias, kuris ateina  pas iš savo pradžios, iš Dievo, ir veda mus į šią savo pradžią. Anksčiau Evangelijoje Jėzus buvo sakęs: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme ... Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik tas, kuris nužengė iš dangaus - Žmogaus Sūnus" (Jn 3, 11, 13). Taigi Dangus, Tėvas yra visko pradžia.Kiekvienas, suradęs tikrą kelią, taip pat atras, kad tiesa ir gyvenimas jam atviri; jis pažins ir visko pradžią, Dievą Tėvą. Būtent tai Jėzus nori pasakyti savo antruoju teiginiu.
   Tačiau vėl pasigirsta naivus  mokinio prašymas: "Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana". Tad Jėzus turi dar trečią kartą paaiškinti savo pasakytus žodžius apie kelią, tiksliau sakant, dabar jis bando pateikti savo ankstesnių aiškinimų išvadas. Ir tai mums dar labiau nušviečia slėpinį: Tėvo ir Sūnaus artumo slėpinį, švč. Trejybės slėpinį, kuris yra mūsų Tikėjimo pamatas. Mes turime suprasti būtent tai, jog Jėzus, kaip mūsų gyvenimo ir tiesos kelias,  tiesiogiai ir regimai kyla iš dieviškosios Pradžios; todėl mes turėtume pajėgti jame atpažinti visos būties Pradžią, taigi Dievą Tėvą. Vadinasi, kiekvienas, kuris  regi Jėzų, regi ir Tėvą. Tačiau niekieno protui nelemta suprasti šio neįsivaizduojamo artumo tarp Tėvo ir Sūnaus, jų buvimo vienas kitame. Tam mūsų žodžiai ir sąvokos nustoja galios; čia galioja tik betarpiškas dieviškojo slėpinio pajautimas. Jėzus, kaip Kelias, ateina į žmonių pasaulį nuo Dievo, bet tuo atėjimu savęs nuo Tėvo neatitolina.  Kaip Jėzus nusižemina iki žmogaus lygio, kad būtų visų tarnas, taip pat kartu su juo nusižemina ir Tėvas; mes regime dieviškosios širdies nusižeminimą, trokštančios per Sūnų visiems žmonėms paruošti vietą savyje. Stulbinantis Jėzaus žodžių intymumas kyla iš jo didžiausio  Tėvo širdžiai artumo: "Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu" - vadinasi, Dievas Tėvas juos kalba per Jėzų. O šie žodžiai nėra tik žodžiai, bet yra neatskiriami nuo veiksmų ir darbų: "Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus". Jau praeity buvęs kojų mazgojimas, buvo palydėtas panašiais Jėzaus žodžiais, juo buvo pareikštas tobulas Jėzaus savęs atidavimo veiksmas:  jis suklupo prieš savo mokinius, idant nuo jų kojų nuplautų purvą, prisiimdamas jį sau. "Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus." Taip pat  kojų mazgojimas, kaip akivaizdus darbas, buvo skirtas ir Tėvo širdies gerumui atskleisti. Dievas yra toks, sako Sūnus, kokį jūs regite iš mano atliekamų darbų: kai pagydau ligonius, atleidžiu nusidėjėliams ir valgau kartu su mokesčių rinkėjais ir paleistuvėmis.

Visa tai vertėtų labiau apmąstyti. Argi šis svarbiausias Jėzaus tvirtinimas: "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą", - nėra paradoksalus, o gal net beprotiškas? Čia mes regime žmogų - juk Jėzus, galų gale, yra žmogus, - teigiantį, kad kiekvienas, kuris jį regi, kuris tikrai jį regi, iš tiesų regi Dievą. Evangelijos pradžioje mes skaitome: "Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė" (Jn 1, 18); arba, graikiškai tai sakoma: autOs eksėgĖsato, t.y. jis pateikė mums Dievo aiškinimą, egzegezę. Tačiau argi Dievas nėra neišsakomas, argi jis negyvena "nepasiekiamoje šviesoje", argi jis neapakina mūsų silpnų akių taip, kad mes jos spindesį negalime nieko pamatyti? Argi mūsų ribotame, ankštame pasaulyje įmanomas koks nors aiškesnis dieviškumo atspindys? Nė vienas iš mūsų tikrai nesiimtų Dievo aiškintojo vaidmens - nebent koks beprotis. Tačiau į šį  klausimą pažiūrėkime iš kitos pusės: ar mes galime Dievui neleisti savęs apreikšti pasauliui, jeigu jis šito nori? Negi galime jam uždrausti perteikti tam tikrą informaciją ar norėti atskleisti pasauliui savo paties prigimtį? Neigti šią jo galimybę reikštų įkalinti jį jo šlovėje tartum auksiniame narve. Kad ir kaip ten būtų, argi šio pasaulio Kūrėjas pačiu pasaulio kūrimu jau nepradėjo mums, jame gyvenantiems, apreikšti savo išminties, didybės ir grožio "lyg veikdrodyje, mįslingu pavidalu" (1 Kor 13, 12)? Kodėl gi jis negalėjo nueiti dar toliau ir leisti sau atsispindėti vieno žmogaus veide? Vadinasi, žodžiai "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą" reiškia tai, kad visame Jėzaus elgesyje -  kai jis eikvodavo save žmonėms savo mokymu, savo stebuklais ir visais vargais, kai tarnaudavo jiems, kai užsikraudavo sau visas jų kančias - kiekvienas turi pamatyti  ir lygiai tokį patį Dievo Tėvo santykį su žmonėmis, su savo kūriniais. Jėzaus papasakota sūnaus palaidūno parabolė sujaudina kiekvieną, ją išgirdusį. Kokia to pasakojimo prasmė? Svarbiausia yra tai, kad ja pasakoma "koks yra ir Tėvas." Tuomet jūs ne tik galite nesunkiai suprasti, kuo turi būti paremtas vaikų ir tėvo santykis, bet ir suprasti jį kaip būtiną savo gyvenimui pavyzdį."Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas" (Lk 16, 36). Jeigu Tėvas atleido jums tokią didelę skolą, jūs lengvai galite vienas kitam atleisti visas savo menkas skolas.
   Keista yra tai, kad Jėzus  ne tik mums perteikia  Dievo atspindį: jis taip pat ir realiai gyvena ir realiai veikia mūsų pasaulyje visu tuo išreikšdamas Dievo požiūrį į mus. Ir visa tai jis atlieka su ypatingai pabrėžiamu kilmingumu - "niekas nėra kalbėjęs taip, kaip šis žmogus! Tai naujas mokymas, kurį dėstantis turi galią!" - ir tuo pat metu jis tai daro su lygiai taip pat pabrėžiamu nuolankumu, kantrybe ir nusižeminimu, ne tik vadindamas save visų tarnu, bet taip pat leisdamas prieš save įvykdyti pačią nuožmiausią neteisybę. Kokius siaubingus dalykus Dievas buvo priverstas nuolatos pakęsti iš savo kūrinijos. Jis buvo paniekintas, apspjaudytas, paskelbtas nužudytu ir mirusiu. Tegu niekas nemano, kad Dievas viso to nejuto, kad jo širdis nuo to nekentėjo. "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą." Kiekvienas, kuris mato, kaip žmonija mane atstumia, tyčiojasi, čaižo ir kala mane prie kryžiaus, taip pat gali matyti ir tai, ką ji daro mano dieviškajam Tėvui.

Ypač svarbi Jėzaus Dievo aiškinimo kulminacija yra ta akimirka - nors joje sutelpa visa amžinybė, - kai Sūnus ant Kryžiaus esti Tėvo apleidžiamas, kai  tarp dangaus ir žemės tampa tamsu ir tuščia. Būtent šią akimirką Jėzus tikriausiai pasireiškia kaip žmogus, kuris naikina pasaulio nuodėmę, o Dievas čia tegali  nugręžti savo veidą nuo kraupaus šios nuodėmės dydžio. Tačiau argi šis Dievas,  nugręžęs Dievas, taip pat nėra ir apleistas Dievas? "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą" - kas yra matęs mano apleistumą, yra matęs ir Tėvo apleistumą. Štai kaip toli siekia Jėzaus aiškiaregystė, leidžianti  savyje atsispindėti savo Tėvui kiekvieną savo gyvenimo akimirką: Golgotos tamsoje ne mažiau, negu Taboro kalno spindesy. Tikinčiajam krikščioniui per Jėzaus gyvenimą atsispindintis  Dievas tikrai viršija jo žmogiškąjį suvokimą. Mus pribloškia ne tai, kad mes negalime apie Dievą pasakyti nieko kokrečiai tikro, bet kad jo dvasinis, meile suvienytas švč. Trejybės gyvenimas, Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios  gyvenimas vienas kitame galėjo būti apreikštas pasauliui tokia skaudžia Jėzaus gyvenimo istorija, kad tik tokį tikėjimo akimis pamatę Jėzų, pamatome ir patį Dievą; kad garbindami Jėzų, garbiname ir patį Dievą. Taigi Jėzus yra Kelias, vedantis mus pas Dievą, ir kiekvienas, pasirinkęs šį Kelią, pasiekia amžinąjį gyvenimą; be to, kiekvienas, kas tik eina šiuo Keliu, supranta, kas yra gyvenimo tiesa.
 

Vertė Mantas Adomėnas