Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

Hans Urs von Balthasar

Keturiasdešimties dienų logika ir etika
 

Logoso kančią ir mirtį (nuo savęs pridėkime - Žodžio, Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį) įvykusią šiame pasaulyje, net jeigu ji susijusi su pačios logikos agonija ir mirtimi, vis dėlto atrodo įmanoma nusakyti šio pasaulio žodžiais. Tačiau kokiais žodžiais mes galėtume aprašyti Prisikėlimo logiką? Juk Prisikėlimas pačia savo esme perplėšia mūsų sąvokų pančius, ankštas mūsų sąvokų įkapes; jis išsprogdina mūsų idėjas apie laiką ir erdvę; jis kaip vienvaldis suverenas įžengia pro mūsų uždarų kategorijų duris. Prisikėlimas yra toks dvasinis reiškinys, kuris suspenduoja visus medžiagos dėsnius, ir tuo pat metu jis toks medžiagiškas, kad Dievo Sūnus ne tik pasirodo ir kalba, bet netgi leidžia būti paliestas bei apčiuoptas ir valgo bei geria su savo draugais.

Žodis tapęs Kūnu atsiskleidė esąs visiškai dieviškas, išlikdamas visiškai žmogiškas. Jo žmogiškumas visuomet buvęs jo dieviškumo išraiška, ir dabar jis vėl sugrįžęs iš dangiškųjų sferų, yra toks įtikimas, kaip ir prigimtinis, žemiškasis žmogiškumas, kurio joks nuotolis neskiria nuo šio pasaulio: visa Dievo Sūnaus žemiškoji prigimtis akivaizdžiausiai išreiškiama jo žaizdomis, kurias jis rodo savo mokiniams, kartu su juo įžengiančiais į amžinybės tiesą.

Jo žaizdos yra daugiau negu vien tik išorinis ženklas, negu tik  iškentėtų kančių regimas ženklas; šios jo žaizdos meta tiltą per bedugnę, žiojėjinčią tarp mirimo ir prisikėlimo - per bedugnę, kurios gelmėje atsiveria pats pragaras. Būtent jis yra tas, kuris pakėlė šį gyvenimą, šį kryžių ir šią mirtį. Luko Evangelijoje jis sako:"Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!" (Lk 24, 39).

Nenuostabu tad, kad Kristus yra vadinamas logica nostra, t.y. "mūsų logika".

Vienoje praėjusioje rytmetinėje mūsų laidoje minėjome nežinomą autorių, kuris irgi panašiai kalbėjo apie Dievažmogį, kaip apie medium enuntiabile, t.y."viduriniąją sąvoką", kadangi jis "vienija ir susieja begaliniai tolimus kraštutinumus vieno Asmens konkretybėje. Todėl teologija pranokstanti visus kitus mokslus, kadangi joks kitas mokslas negali pasaulyje atrasti tokio tarpininkaujančio ir viską jame susiejančio pradmens. Jis pajėgus suvienyti net tokius dalykus, kurių prigimtis atrodo neleidžia jiems būti suvienytais ir harmonizuoja net didžiausias priešybes - Mergelę ir Motiną vienoje moteryje, Dievą ir žmogų, Kūrėją ir kūrinį, akivaizdumą ir sudėtingumą vieno Asmens akivaizdume."- citatos pabaiga.

Prisikėlimo logikos rėmuose esama ir ypatingos Keturiasdešimties dienų logikos, kurios dėsniai - nusakantys Prisikėlusiojo realumą - tyčiojasi iš visų mūsų pastangų juos suformuluoti. Kartu su Įžengimu į dangų mūsų logika taip pat turėtų pakilti iki dangaus, bet kol kas ši galia yra suteikta Bažnyčiai kaip jos patirties būdas: iš jos liudininkų, turėjusių šią patirtį, tikintiesiems yra suteikta malonė ją perimti. Nuo abejojančio Tomo Viešpaties palytėjimo ir jo, įtikėjusio, Viešpaties pagarbinimo veda tas pats kelias - išskyrimų ir suartėjimų kelias -  prie tų, kurie tiki nematę.

Tai taip pat paaiškina, kodėl Viešpats pasipriešino Marijai Magdalietei, norinčiai jį palytėti - palytėti pačiame Velykų konkretybės viduryje: nes jo kelias - tai susitikimų ir išskyrimų kelias, o jame sutiktieji, kaip ir Marija Magdalietė, turi jo "nesulaikyti", bet leisti jam "žengti pas Tėvą". Tai reiškia, kad Dangun Žengimo slėpinio jau esama Velykų slėpinyje - lygiai kaip Sekminių slėpinys, Dvasios įkvėpimo savo Bažnyčiai slėpinys, jau irgi yra Velykų tikrovėje (Jn 20, 22). Visa tai patvirtina, kad Logoso būsena, atsiskleidusi Velykų metu, prasmingai pasikartos Dangun Žengimo ir Sekminių metu. Nes visa Viešpaties matymo, klausymo, lytėjimo, valgymo ir ėjimo kartu, kaip kad Emause, realybė vėliau taps pakylėto tikinčiųjų gyvenimo dalimi. Ir tuomet viskas, kuo Logosas buvo žemėje - vaikas, jaunuolis, vyras, - ir visa, ką jam teko tarp mūsų  išgyventi, - taip pat taps tikinčiųjų antgamtinės patirties dalimi.
******************************************************************************
    Logosas prisikelia iš Dievo Tėvo galios parodyto stebuklo, kuris susieja į daiktą visa, kuo jis buvo žemėje, idant visa tai pagriebtų, perkeltų ir pakylėtų  šio stebuklo šviesoje. Savo nepertraukiamą ryšį su istorija jis išsaugo iš naujo jį patvirtindamas ir atkurdamas naujos pradžios pagrindu. Dėl radikalaus savo naujumo šis Logosas negali būti suprastas ir paaiškintas ankstesnio istorinio konteksto kategorijomis. "Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį" (1 Kor 2, 14-15). Vėliau tai pratęsiama Pauliaus mokyme,teigiančiame, kad tikintysis yra su Kristumi palaidotas ir su juo prisikėlęs ir netgi kartu su juo įžengęs į dangų. Šitaip tikinčiajam greta "formaliųjų" kristologijos - arba "Kristaus logikos" - teiginių suteikiama galimybė šiek tiek vaizdingiau suprasti teologinės logikos turinį. Kuo labiau galvojame apie šiuos teologinius teiginius, tuo labiau nutolstame nuo konkretybės, pažįstamos mums iš kitų šaltinių - netgi jeigu ji ir reikalinga mūsų minčiai kaip ją iliustruojantys pavyzdžiai, - o kuo labiau galvojame apie unikalų Dievo Žodžio įsikūnijimą vieno Asmens gyvenime, tuo labiau suvokiame krikščioniškojo mąstymo ir gyvenimo "silogistinę formą", tuo giliau pažįstame tiesą.
************************

Žinoma, Tėvas ir gamtos pasaulyje yra įdiegęs metaforas bei simbolius, kurie išreiškia tą unikalų, gamtą pranokstantį Prisikėlimo bei Įžengimo į dangų įvykį. Jėzus vartoja šiuos įvaizdžius prilyginime apie sėklą bei apie mirštantį ir atnešantį derlių kviečio grūdą, o Apaštalas šiuos įvaizdžius perima ir išplėtoja (1 Kor 15, 35 t.t.). Tačiau šios metaforos savo pilnutinę prasmę randa tik Kristuje, kuris yra unikalus ir būdamas unikalus priverčia viską peržiūrėti iš naujo. Būtent todėl jis (lygiai kaip ir Apaštalas) reikalauja, kad tikintysis išgyventų rimtą, o ne tik intelektualinę ar simbolinę mirtį, palaidojimą, prisikėlimą ir įžengimą į dangų kartu su Kristumi, - tam, kad kaip "Kristaus narys" galėtų dalyvauti Kriataus lemtyje ir tiesoje. Tai buvimas "įsišaknijus Kristuje" (Kol 2, 7), "buvimas gyvenimo pilnatvėje jame" (Kol 2, 10) per "palaidojimą kartu su juo krikšte, kuriame jūs tikėjimu prisikėlėte jame galybe Dievo, prikėlusio jį iš numirusių" (Kol 2, 12), kadangi mūsų "nuodėmės", "mus kaltinantis skolos raštas" buvo panaikintas ir "prismeigtas prie kryžiaus" jame (Kol 2, 14). Tad "vienas mirė už visus" (2 Kor 5, 14), arba - tai tas pats - "vieno žmogaus teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų" (Rom 5, 18). "Su Kristumi mirti pasaulio pradmenims" (Kol 2, 20) reiškia, kad mes jau "esame su Kristumi prikelti" ir "siekiame to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje" (Kol 3, 1-2). Taigi mes egzistuojame perėjimo procese, kurį Kristus įvykdė ir (būtent ir vien tik tuo įvykdymu) padarė prieinamą mums: "Nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkite nauju" (Kol 3, 9-10). Tačiau šis naujasis žmogus netampa gnostiku arba nutolusiu nuo pasaulio kontempliuotoju, bet vystosi konkrečiu, aktyviu dalyvavimu Kristaus vaidmenyje ir veikloje: "Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir ... kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis" (Kol 3, 12-14).

Tad etika kyla iš mirties ir prisikėlimo logikos, kadangi ši logika įgalina tą etiką pažinti ir ja sekti. "Naujoji kūrinija" (Gal 6, 15), "naujasis žmogus" (Ef 2, 15; 4, 24), žengiantis "nauju ir gyvu keliu" (Žyd 10, 20) įgyja ne tik naują dvasią , bet taip pat ir naujas jusles, kuriomis jis galėtų užčiuopti Prisikėlusįjį ir jo dvasiškai kūnišką tikrovę priesakuose, žodyje, sakramente ir gyvenime: tai naujas vynas naujuose vynmaišiuose (Mt 9, 17). Tik naujasis žmogus turi pakankamai erdvų imlumą, kad galėtų suimti savin Prisikėlimo žodį. Jis turi gebėti atsakyti į jį su visu jo konkretumu ir apčiuopiamumu, jo nesudvasindamas, ir tuo pat metu jis neturi žodžio "sulaikyti", bet turi leisti tam žodžiui prisiimti tokį "dangun žengimo" ir dvasinės būties pavidalą, kokį tik jis nori. Išties - šiame procese naujasis žmogus turi leisti, kad jo juslės būtų nuolat pertvarkomos ir visas jo asmuo nuolat sudvasinamas.

Tačiau kadangi pats šis naujasis žmogus dar nėra kūniškai prisikėlęs iš numirusių, jis tegali dalyvauti Prisikėlime kasdieniu savo "išorinio žmogaus nyksmu" (2 Kor 4, 16). Būtiną erdvę jis gali įgyti tik tuomet, jei kiekvieną dieną būna iš naujo malonės formuojamas. Žmonės, turintys žemišką dvasią, dažnai visiškai neatpažįsta prisikėlusio Viešpaties; jie įsitraukę į pokalbį su juo, nesuvokdami, kas yra tas, kuris jiems kalba. Prisikėlimo akys nepersodinamos taip, kaip prigimti organai: jos suteikiamos savęs regėjimo aktu, per įvykį, kuriame senasis kapas perplyšta ir laukan išsiveržia naujoji tiesa. Marija Magdalietė su angelais kalbasi ne tik pro savo ašarų užuolaidą; ji "atsigręžia" - ir iš pradžių netgi ji neatpažįsta Jėzaus nei iš balso, nei iš išvaizdos, manydama, kad tai sodininkas (Jn 20, 14). Tiktai tada, kai ji antrą kartą "atsigręžia" (Jn 20, 16) ir Prisikėlimo žodis yra nukreiptas tiesiogiai į ją - tik tuomet nuo jos veido nukrenta Didžiojo Šeštadienio šydas. Mokinių širdys pakeliui į Emausą liepsnoja, kuomet Jėzus jiems aiškina Raštą, tačiau to negana, kad nuo jų akių nudegintų ragenas; tiktai tuomet, kai "pradingsta", Žodis nuplėšia nuo jų akių ir ausų užakimą. Žvejai ežere eina dar toliau, nes jie ne tik atsako Tam, kuris stovi ant kranto ir duoda jiems paliepimus, bet netgi aiškiai jam paklūsta; ir vis dėlto jų suvokimas taip pat yra aptemdytas, o ši tamsa pašalinama - ir tai nevisiškai - tik tuomet, kai įvyksta stebuklas; tada, bepusryčiaujant, "nė vienas mokinių neišdrįso paklausti: "Kas tu esi?", nes jie aiškiai žinojo, jog tai Viešpats" (Jn 21, 12). Jie žinojo, tačiau žinojo tai daliniu suvokimu, virpančiu tarp pažįstamo, neišsakomo, abipusio supratimo ir kraupaus svetimumo jausmo. Žvejojantieji Petro valtyje veikia su paklusnumu, kurį suteikė ir paskatino Prisikėlusysis; tas paklusnumas ramiai ir pastoviai laikosi jų sielų gelmėse, tačiau jis neperskverbia jų sąmonės tokiu pačiu pastovumu. Išorinio, į pasaulį atsigręžusio asmens jausmai ir mintys Prisikėlimo pasaulyje tesustoja tik trumpomis, žybtelinčiomis ir vėl prabėgančiomis akimirkomis. Todėl mokiniai abejoja moterų atnešta žinia, Tomas abejoja savo bičiulių apaštalų liudijimu, ir netgi ant Galilėjos kalno, kur Viešpats buvo liepęs ateiti su juo susitikti ir, priimdams jų paklusnumą, jiems pasirodė, "kai kurie" iš Vienuolikos "abejojo" (Mt 28, 17). Tai "nesugebėjimas tikėti", ištinkantis tikėjimo viduryje, - ar tai būtų nuo sukrėtimo ir išgąsčio (Lk 24, 37), kaip kartą anksčiau audros ežere metu, ar nuo jiems suteiktos regimos ir apčiuopiamos akivaizdybės nepakeliamos naštos ("jų džiaugsmas buvo toks didelis, kad jie vis dar negalėjo patikėti ir stovėjo priblokšti", - Lk 24, 41).

Kai Bažnyčia nesugeba atsakyti į Prisikėlimo žodį, ji susilaukia Viešpaties priekaištų. Morkaus evangelijoje yra daug sąmyšio - moterys taip išsigandę, kad jos netgi neįvykdo Prisikėlimo priesako (Mk 16, 8), "gedintys ir verkiantys" apaštalai netiki Marija Magdaliete (Mk 16, 10-11) ar netgi iš Emauso grįžtančiais mokiniais (Mk 16, 13) - kad galiausiai Viešpats, pasirodydamas ir pertraukdamas jų valgį, "priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį" (Mk 16, 14). Jis priekaištauja Emauso maldininkams panašiais nuosprendžio žodžiais, kuriuos anksčiau buvo skyręs kūniškos dvasios žmonėms: "O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!" (Lk 24, 25).

Velykų džiaugsmas ir artuma tuo pat metu reikalauja nuosprendžio žodžių - būtent tam, kad šį džiaugsmą ir artumą sutvirtintų - lygiai taip, kaip mes galiausiai aptinkame ir Apreiškimo knygoje: sėdėdamas Dievo dešinėje pasaulio pabaigai prisiartinus, Žodis kaip Sužadėtinis teisia savąją Sužadėtinę, Bažnyčią, aštriu dviašmeniu kalaviju. Visas nuosprendžio - "padalijančio", priimančio ir atmetančio nuosprendžio - veiksmas vyksta paties meilės ryšio viduje, jis vyksta apvalymu ugnimi, įtaigojančiu, kad Kalavijo Laikytojas savo rankose turi "pragaro raktus" (Apr 1, 18). Taigi Bažnyčia visais įvairiais istoriniais savo pavidalais yra nuolatos Žodžio, Logoso iš naujo formuojama ir nuolat į jį panašinama. Čia mes matome, ką reiškia bažnytinė malonė kartu su savo būtiškai-sakramentiniu atžvilgiu: būtent, ši malonė - tai apsisprendimas priimti Žodį, atsakant į galutinį Žodžio įsipareigojimą Bažnyčiai.

Suverenus viršesnumas, su kuriuo Prisikėlusysis apsireiškia saviesiems, suteikia tolesnį patvirtinimą Origeno mokymui apie "prisitaikymą". Šis mokymas teigia du dalykus: pirma, Viešpats yra laisvas ir gali būti regimas tuomet, kai nori būti regimas, tuo metu kai medžiaginiai šio juslių pasaulio daiktai nėra laisvi šia prasme: jie negali išvengti to, kad būtų regimi. Antra, pasirodydamas Viešpats yra laisvas ir todėl gali priimti tokį pavidalą, kokį nori. "Gamtiniai ir jusliniai daiktai nedaro įtakos tam, kad būtų regimi kurio nors kito daikto. O aukštesnieji, dieviški daiktai, priešingai, yra neapčiuopiami, jeigu jie patys to nenori, net jeigu jie būtų prieš akis, ir nuo jų laisvo sprendimo prilauso, ar jie yra regimi, ar ne." Taigi, kiekvienas galėjo regėti medžiaginį Kristaus kūną.

"Tačiau jie negalėjo regėti to, kas jį darė Kristumi. Tiktai tie, kuriuos Jėzus laikė vertais jį matyti, iš tiesų jį išvydo." "Gali būti taip, kad Dievo Žodis pasirodo skirtingoje šlovėje priklausomai nuo paskirų jį suvokiančių sielų imlumo." Apsireiškimas pamatiniu ryšiu susijęs su asmeniu, kuriam jis apsireiškia. Išsireiškimas, kurį Morkus vartoja Emauso mokinių atveju, patvirtina šį požiūrį: "Paskui Jėzus pasirodė dviems iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu" (Mk 16, 12). Bet abiem atvejais apsireiškia tikras, prisikėlęs Žmogus-Dieve, ir netgi jo atsivėrimo pasirinkimas dalinai kyla iš jo tikros, nugyventos žemiškos egzistencijos įtraukimo į Dievo šlovę.

Nors Prisikėlimas gali būti tiktai prisikėlimas į Tėvo dangų ir šia prasme aprėpia savyje Įžengimą į dangų, tačiau pasakojimas pateikia mums tai kaip atskirą įvykį. Tai įvykis, naujai apibrėžiantis ne tiek Jėzaus santykį su dangumi, kaip jo santykį su pasauliu. Jis atbaigia Keturiasdešimties Dienų periodą, kurio metu Prisikėlimo patirtys buvo ypatingai apčiuopiamos; šis periodas, kaip ir likusioji Viešpaties žemiškos egzistencijos dalis, perkeliama į dangų. Būtų netikslu šį vyksmą įvardyti kaip "sudvasinimą" - bent jau tuo atveju, jei turime omeny žmogaus dvasią, o ne Šventąją Dvasią. Įžengimas į dangų - tai galutinis atbaigtos Jėzaus misijos "sudievinimas", tai tos misijos perėjimas į Tėvo amžinybę; jame visas veikimo ir kančios ciklas paimamas į Dievo sferą, bet paimamas ne kaip nusisukimas nuo to, kas žemiška, arba susvetimėjimas jam, bet kaip nuolatinis ryšys, nebesusaistytas konkrečiomis laiko ir vietos aplinkybėmis, esantis pakankamai aukštai, kad visas vietas ir visus laikus susietų su savimi. Jeigu Įžengimo į dangų nebūtų buvę, neišvengiamai būtų atrodę, jog Dievo Žodis, skambėjęs tarp pirmųjų ir trisdešimt trečiųjų naujo laiko skaičiavimo metų, pakluso istorinės priežasties ir pasekmės dėsniams. Pavyzdžiui, būtų atrodę, jog žemė, kurioje Kristus išėjo į sceną, visiškai rimtai buvo "šventoji žemė", jog Palestinos aplankymas krikščioniui suteikia pirmenybę prieš kitus krikščionis, jog svarbu, kieno politinėse rankose yra "šventosios vietos". Arba būtų atrodę, jog tie, kuriems buvo suteikta privilegija būti Jėzaus amžininkais, turi pranašumą prieš kitus; arba kad tiems, kurie laiko atžvilgiu yra arčiau pirmapradės krikščionybės, labiau pasisekė, kadangi idėjos istorinė įtaka yra išspinduliuojama kaip koncentrinių apskritimų serija, ir tie apskritimai plėsdamiesi palaipsniui blėsta.

Tačiau Įžengimas į dangų nebuvo miglotas procesas, kuriuo Jėzaus misija išblėso, pereidama į begalybę. Tai buvo griežtų apybraižų įvykis, istoriškai tiksliai patikrinamas - šis įvykis įvyko beeinant iš miesto į Alyvų kalną. Jis sekė konkretų pokalbį, kuriame Jėzus savo mokiniams suteikė misiją ir pažadėjo, kad jis bus su jais visas dienas iki pat galo ir tuomet vėl ateis regimu pavidalu. Didysis įvykis buvo trijų dimensijų įvykis, visiškai prieinamas juslėmis, ypač turint omeny Kristų apsupusį debesį ir būdą, kuriuo po Kristaus žodžių sekė angelų žodžiai - dabar pasirodo angelai, kad perimtų iš juslių pasaulio pasitraukiančius žodžius ir išverstų juos į kitą būseną: į Bažnyčios žodį. Šiame įvykyje nėra atsisvekinimo atmosferos: liūdesį, senąjį raugą nusinešė Velykos, o netikėlis Tomas pasirodė esąs liurbis; Įžengimas į dangų palieka mokinių sielose "didį džiaugsmą" (Lk 24, 52). Chronologiškai kalbant, sielvartas dėl Viešpaties pasitraukimo priklauso laikotarpiui, esančiam prieš Kančią; tada mokinių sielvartas primena sielvartą moters, kurios laikas atėjo, ir Viešpats guodžia juos mintimi, kad jo išėjimas yra jiems į gera (Jn 16, 6-7). "Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims" (Jn 16, 22). Ateina Velykos, ir jie vėl išvysta Viešpatį, ir Įžengimas į dangų nesutrikdo Velykų džiaugsmo. Mat jis praneša apie Šventosios Dvasios išliejimo artėjimą, o tai gali įvykti tik tuomet, kai Žodis, sugrįžęs pas Tėvą, padarys, kad Dievo Asmenų vidiniame ryšyje vykstantis Dvasios išliejimas taptų istoriniu, išganančiu Dvasios išliejimu pasauliui. Tai įvyksta per žmogišką Kristaus prigimtį, kuri įtraukiama į abipusį Tėvo ir Sūnaus santykį.

Šia prasme Dvasia gali tapti Žodžio globėja, atvedanti Žodžio darbus prie išsipildymo: "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs" (Jn 16, 12-14). Bet kokį išbaigtumo jausmą čia nustelbia itin svarbaus perėjimo jausmas, - perėjimo, kuris dabar vyksta ir kuriuo Žodis įteka į kažką dar didesnio, į kažką galutinio. Tvyro netikėto nustebimo atmosfera - kad tai, kas atrodė galutinis perkeitimas, tapo dar viena nauja pradžia, naujos dieviškos hipostazėa atsiuntimu. Dieve nėra galo, o vien tik naujas leidimasis į kelią to, kas atrodė baigtinas ir galutinis. "Pabaiga" teparodo tik tiek, kad nuo pat pradžios tai buvo be pabaigos, begalybė, ir dabar pabaiga aiškinama ne žvelgiant atgal, bet pranašiškai žiūrint į priekį.

Su Dvasios atsiuntimu prasideda pranašiško Rašto aiškinimo laikotarpis. Kadangi Dvasia, amžinai vis iš naujo kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, aiškina žodį, nėra pavojaus, kad aiškinimo laikotarpis taps tiktai išvestinis. Bažnyčios istorijos negaubia jokia nusivylimo skraistė. Kokią tik "pilnatvę", kokį tik "aukštį ir gylį, plotį ir ilgį" galima aptikti Sūnaus žodyje, visa tai išpranašaus Dvasia, kuri "tiria Dievo gelmes" (ir tuo būdu yra jo paties elementas), - išpranašaus tada ir taip, kaip ir kada jai patiks, nes Dvasia "dvelkia ten, kur nori". Dvasia iškels į dienos šviesą dalykus, kurie glūdi pasislėpę ankštoje raidės erdvėje nelyginant medis, glūdintis sėkloje, dalykus, paslėptus netgi nuo Bažnyčios, kuriai yra patikėtos tikėjimo atsargos - visos tos tiesos sėklos, kurias dar reikia pasėti. Nelyginant Kristaus tiesa, tame tarpe ir jo žemiškojo gyvenimo, kančios ir mirties tiesa gali visiškai sužydėti tik tuomet, jeigu jo žmogiškumas persodinamas į dangiškąjį gyvenimą. Tai, ką Šventoji Dvasia pasiekia Bažnyčioje, yra ne dirbtinis perkeitimas - ne moralės išvedimas iš praeities istorijos ar iš antlaikinių, amžinai galiojančių tiesų. Iš dangiškojo Kūnu Tapusio Žodžio dalyvavimo, iš nepaliaujamo Žodžio žemiškojo gyvenimo skleidimosi amžinybės lygmenyje Dvasia gali išskaityti tai, ką ji turi perteikti žemiškajai Bažnyčiai kiekvienu konkrečiu momentu. Taigi Dvasia "ims iš to, kas mano" nebijodama, kad tą patį dalyką pakartos du kartus - ir taip iki pat pasaulio pabaigos.

Sekminių įvykis artimai susijęs su konkrečiomis Įžengimo į dangų detalėmis. Mokinių žvilgsnį sulaiko kylantis Viešpaties judesys; jo neregėdamos, mokinių akys seka jį ir tuomet, kai jis dingsta debesyje, ir lydi jį į tikslą, esantį anapus jų įsivaizdavimo. Tačiau dangiškasis matmuo, kurį įkūnija angelai, jau yra žemėje, "greta jų", ragindamas pakerėtus mokinius prie jų žemiškų pareigų. O šios misijos logikos ir etikos juos išmokys ir paruoš Dvasia.
 

Vertė Mantas Adomėnas