Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms


 

Karl Rahner

Vienuolinis gyvenimas
 

II Vatikano Susirinkimas didžioje ir reikšmingoje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium skelbia, kad vienuolinis gyvenimas, gyvenimas Bažnyčios oficialiai pripažintame ordine arba bendruomenėje turi priklausyti ir priklauso Bažnyčiai - žinoma, ne kaip pareigos, bet kitokiu, nemažiau svarbiu būdu. Tačiau vienuolinis gyvenimas priklauso Bažnyčiai ne todėl, kad vienuoliai skelbtųsi esą geresni arba tikresni krikščionys. Tie, kurie labiausiai myli, tiki ir viliasi, yra patys geriausi, patys puikiausi krikščionys. Vienam Dievui žinoma, kur pasitaiko tokios "geriausios" krikščionybės atvejų, bet jų nutinka visose krikščionybės būsenose ir pašaukimuose.

Bet visa tai, kuo krikščionybei derėtų būti, visa tai turėtų gyvuoti ir reikštis vienuoliniame gyvenime, kaip skatina II Vatikano Susirinkimas. O galiausiai krikščionybė turėtų būti tikėjimas, viltis ir meilė - tikėjimas amžinuoju gyvenimu, viltis dėl absoliučios ateities, kuri yra pats Dievas, ir meilė, tai yra, visiška Dievo ir artimo meilės vienybė.

Kas gi tuomet sudaro krikščionybės esmę? Visų pirma, galime sakyti paprastai: tai viltis - viltis, kad tos juodos, regis beviltiškos tamsos, gaubiančios gyvenimą, nepaisant nieko, laukia laimingas ir palaimingas galas. Krikščionybė yra viltis. Krikščionybė yra artimo meilė, ir tikrai tokia artimo meilė, kuriai galutinės stiprybės suteikia tikėjimo kupinas žvilgsnis į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį. Tik perėję visas šias patirtis galų gale sužinome, ką reiškia sakyti "Dievas". Tik tas, kuris juodžiausiose gyvenimo tamsybėse viliasi galutinės, palaimingos gyvenimo prasmės ir jo rezultatų, kuris "užmezga ryšį" su Jėzumi, Nukryžiuotu ir Prisikėlusiu, tik tas galiausiai žino, ką reiškia žodis "Dievas". Priešingu atveju tas žodis vaizduotėje sužadina keistus ir neįprastus dalykus, arba tas žodis tėra tuščias apvalkalas, o žmogus naudojasi juo, nežinodamas, kam jis skirtas.

Šis esmingas krikščionybės elementas negali likti vien gryna teorija mūsų galvose arba sekmadienio pamoksluose. Jis privalo tapti konkrečiu, betarpišku, blaiviu, įprastu gyvenimu vadinamoje profaniškoje, pasaulietiškoje, kasdienėje rutinoje. Štai kur reikia išgyventi tikėjimą, viltį, meilę ir ištikimybę artimui. Gali būti, kad šie reikalavimai panašiu būdu įgyvendina kitus reikalavimus, galbūt tai daro net pavyzdingai. Nė vienas iš šių dalykų nėra privilegija, kurią mes, vienuoliai, galėtume išdidžiai savintis. Bet šių dalykų išpažinimą mes padarėme galutine gyvenimo prasme, ir būtent todėl, kad šie aukščiausi idealai turi tapti apčiuopiami mūsų kasdieniame gyvenime, mes stengiamės kasdieniame to gyvenimo ritme juos visai konkrečiai sutvarkyti ir suinstitucinti. Mes stengiamės paversti juos praktika Bažnyčioje, kurioje yra žmonių, liudijančių, kad jie turi viltį, kad gyvena meilės gyvenimą, žmonių, kurie, nepasiduodami nevilčiai, tvirtai laikosi savo požiūrio ten, kur gyvenimas panyra į Nukryžiuotojo lemties neapčiuopiamybę. Šie žmonės formuoja Bažnyčią ir padaro, kad ši Bažnyčia būtų vilties ženklas, meilės simbolis, kvietimas imtis atsakomybės už artimą. Būtent tarp žmonių - tų, kurie konkrečiai ir paprastai, praktiškai, bet tuščių šnekų, savo gyvenimo darbais trokšta liudyti - tarp jų turėtume būti ir mes, vienuoliai. Mes turėtume, kaip sako II Vatikano Susirinkimas, tapti "ženklu" to, kuo Bažnyčia turėtų būti pasauliui - skelbti, kaskart iš naujo sutvirtinti ir paliudyti, jog tada, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, pasaulis įsitaisys Dievo saujoje, jo galybėje, jo meilėje, ištikimybėje, gailestingume ir palaimingoje Dievo ateityje.

Savaime aišku, kad mes nereiškiame išdidžių pretenzijų į išskirtinę privilegiją būti Bažnyčios ženklu. Vyras, ištikimai ir nesavanaudiškai atliekantis savo pareigas kasdienio gyvenimo sūkury, motina, pasiaukojanti dėl savo vaikų, ligonis, kuris turi žvelgti mirčiai į akis mirčiai be jokios vilties išgyti ir visvien atsiduoda į nesuvokiamo Dievo rankas - jie visi, priklausantys Bažnyčiai ir išpažįstantys, kad priklauso Jėzui Kristui, liudija tai, kuo Bažnyčia turėtų būti. Jie yra Bažnyčos veikimo indai, ženklai, skelbiantys išgelbėjimo viltį pasauliui, tokiam tamsiam, nepaisant didžių pasiekimų, kuriais jis šiandien taip puikuojasi. Čionai nereikalaujame jokių privilegijų. Nejaučiame jokio išskirtinio pašaukimo.

Tačiau kodėl gi mums, vienuoliams, nepasakius: Mes stengiamės savo kelyje, kurį Dievas mums davė, nes jis yra reikalingas, kupinas palaimos ir naudingas pasauliui - nors gal pasauliui reikia ir kitų palaiminimų - mes stengiamės tarnauti savo artimui žodžiu, darbu, meile, ištikimybe, rūpinimusi, nesavanaudiškumu, malda? Kiti tai gali daryti kitais būdais - Dievas dalina savo malones ir dovanas kaip panorėjęs - ir tebūna Dievas su jais. Bet mes reikalaujame teisės daryti tai savaip. Ir tikrai nėra taip, kad pasauliui išvis nerūpėtų šis poelgis, šis liudijimas. Mažų mažiausia, pasaulis vargiai džiaugtųsi, jei tektų apsieiti be tų, kurie patarnauja ligoniams ir mirštantiesiems, vargšams ir mažutėliams. Nes būtent čia pasauliui galima geriausiai parodyti, kad jame dar yra kitko, išskyrus užslėptą egoizmą, kad be kovos už būvį yra dar kažkas - jog tikrai yra ir gali būti tokie dalykai kaip meilė, tikėjimas, amžinojo gyvenimo viltis.
 

Versta iš: Karl Rahner, Prayers for a Lifetime
Vertė Rūta Tumėnaitė