Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms


 

Karl Rahner

MALDA Į ŠV. TOMĄ AKVINIETĮ
 

Šventasis Tomai, turiu tau prisipažinti, jog iš pradžių man buvo sunkoka ieškoti, o paskui kreiptis į vieną konkretų šventąjį tylioje neišmatuojamoje Dievo gelmėje (galėčiau tik kreiptis į visus šventuosius). Bet ko gero tai ir yra tas vienintelis teisingas pasirinkimas, aplankantis žmogų po tiekos sunkumų!

Todėl prašau tavęs (vartodamas tradicinę formulę, kurios tikslios reikšmės aš šią akimirką nenagrinėsiu): Teikis užtarti mane pas Dievą, kadangi visi šventieji užstoja kitus šventuosius, kuriems priklauso ir tokie vargšai nusidėjėliai kaip aš - suteik man savo užtarimą, kad nors ir iš tolo bent truputį panešėčiau į tave: bešališką ir blaivų, nestokojantį drąsos gerai pagalvoti, prieš rėžiant ugningą kalbą, Bažnyčios žmogų, bet ne klerikalą (neabejoju, kad aiškiai supranti, ką noriu pasakyti).

Užtark taip pat ir dėl kitų dviejų dalykų: juk dabar beveik nieko neveiki, tik kalbi savąją Adoro Te devote, latens Deitas (garbinu Tave, paslėptasis Dieve), nes kaip tik šią akimirką žvelgi į Dievo nesuvokiamybę, ir ji daugiau tau nebėra kažkokia abstrakti tavo iškilnaus proto sąvoka, tylaus garbinimo aktą tu patiri grynu pavidalu, gimstantį iš dieviško kūrybiškumo galios, jog užsimiršti, leisdamas savo esybei persipinti su Dievu, ir būtent šią akimirką esi pačiu savimi. Padaryk, kad kaskart, kai man tektų imtis skelbimo, - ar teologijos dalykuose, ar kalbantis su žmonėmis apie Dievą (Ak, kokia tauri kančia), - visur viešpatautų suvokimas to šventojo slėpinio, kurį vadiname Dievu ir kuris, visada sakydavai, kaskart vis palaimingiau skleidžiasi per visą amžinybę kaip garbinamas ir branginamas slėpinys, išgelbstintis mus, tūnančius mažytėse savo pakampėse.

Ir dar: savo bičiuliui Reginaldui esi pasakęs: "Viskas, ką parašiau, tėra menkniekis". Buvai kuklus ir kalbėjai vien apie tai, ką esi pats parašęs. Ir vis dėlto nepaneigsi, kad šie žodžiai tinka viskam, ką žmonės gali pasakyti apie Dievą, ir, jei tik jie supranta, tai yra kartu pradžia ir pažadas amžinojo gyvenimo, kur Dievas be žmogiškų žodžių patenkina nenumaldomą dvasios troškulį, kylantį iš Dievo malonės.
 

Versta iš: Karl Rahner, Prayers for a Lifetime
Vertė Rūta Tumėnaitė