Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

Karl Rahner

MALDA UŽ BAŽNYČIĄ
 

Kasdien, švęsdamas Eucharistiją, aš melsiuosi už Bažnyčią, mano Dieve. Mano tikėjimas gali išlikti tiktai bendruomenėje tų, kurie drauge sudaro šventąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Ir todėl (be kitų priežasčių) mano išgelbėjimui nepaprastai svarbu, kad jinai būtų tikrieji mano tikėjimo namai ir pamatas.

Aišku, žinau, kad ji visada yra ir bus tokia tik Tavo švelnaus gailestingumo dėka. Vis dėlto, kadangi ji yra ir vargšų nusidėjėlių Bažnyčia, ji gali būti pamatas ir buveinė visiškai skirtingu mastu: gali palengvinti arba apsunkinti tikėjimą Tavimi ir Tavo pergalinga meile man. Nors, tiesą sakant, nelaikau savęs geresniu už kitus žmones Bažnyčioje; žinau, jog tikrai nesu patikimas argumentas, įrodantis Bažnyčios atsiradimą iš gailestingos Dievo valios - aš, kuris priklausau šiai Bažnyčiai ir turėčiau jai atstovauti.

Todėl norėčiau pridurti, kad mano seserys ir broliai šioje Bažnyčioje taip pat aistringai imtųsi šio klausimo, jei jau meldžiuosi: tikiu į vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą ir amžinąjį gyvenimą. Kokie nuobodūs, menkapročiai, trumparegiai ir tironai man kartais atrodo tie "pareigūnai" Bažnyčioje, susirūpinę vien geru organizacijos vardu, blogiausiu atveju, jie konservatyvūs ir klerikališki. Ir kai jie saldžiai ir erzinančiai demonstruoja savo kilnius ketinimus ir nesavanaudiškumą, apmaudas tik sustiprėja, nes pernelyg retai mes juos girdžiu garsiai išpažįstant savo klaidas ir neteisingus sprendimus, vietoj to jie prašo, kad šiandien tikėtume jų neklaidingumu ir pamirštume, kokių grubių klaidų ir nusižengimų jie pridarė vakar. Kaip dažnai jie moraliai piktinasi dėl kokio nors incidento - liepsnoja teisuolišku pykčiu dėl vieno ar kito socialinio reikalo, nors priežastis man ir ne visai aiški. Juos tik ir girdi moralizuojant, tačiau beveik neišgirsi ekstatiško džiaugsmo, supurtančio širdį ir protą, kurį įkvepia žinia apie Tavo malonę, kuria dovanoji mums patį save. Ir tikrai, ar pajusi šią platesnę perspektyvą jų banaliose homilijose; ar jie kada nors bent žodžiu pašlovins Tavo didingą malonę, tą gyvenimo apstybę, kurią mums dovanoji.

Aš tikrai nesirengiu kalbėti apie oficialų elgesį Tavojoje Bažnyčioje, kuris dažnai man pasirodo ribotas, tarsi Bažnyčia nebūtų visuotinė, o kokia nors Europos Bažnyčia, siūlanti savo mažmožius likusiai žmonijos daliai. Prieš tris šimtus metų mes deginome raganas, o liūdniausia būtų, jei kas nors būtų išdrįsęs suabejoti, ar raganų išvis esama. Šiandien šios masinės beprotybės nebeliko, tačiau iš tikro nežinome, ar beprotybė kitais pavidalais neegzistuoja tarp tų, kurie naiviai prisitaiko prie Bažnyčios? Tarp šių partizaniškų senosios beprotybės rėmėjų gali būti ir šventų, mokytų ir pamaldžių geros valios žmonių, neįstengusių suprasti, kuo jų poelgiai prieštarauja Jėzaus Kristaus Evangelijai. Ar nūdienos Bažnyčia atspari ankstesniais laikais vykusiems žiaurumams? Kaip man tai sužinoti? Ir kaip tada įrodyti tokį atsparumą?

Dieve, pasigailėk mūsų, nelaimingų, trumparegių ir kvailų nusidėjėlių, mūsų, kurie sudarome Tavosios Bažnyčios kūną. Pasigailėki tų, kurie vadina save Tavo atstovais (visiškai nuoširdžiai manau, jog šis žodis netinkamas, nes Dievui tiesiog neįmanoma atstovauti). Pasigailėk mūsų. Nenoriu būti draugijoje tų, kurie skundžiasi Bažnyčios pareigūnais ir vis dėlto yra daugiau už juos atsakingi dėl to, kad stinga pasitikėjimo Tavąja Bažnyčia. Dar mažiau trokštu priklausyti draugijai tų, kurie naiviai svarsto, nori ar nenori jie likti Bažnyčioje. Aš ir toliau darbuosiuosi vardan tų toliaregių bičiulių, kurie sugeba įžvelgti Tavo dieviškosios Malonės stebuklus, vykstančius pačioje Bažnyčioje. Turiu prisipažinti, kad šiuos stebuklus aiškiau matau tarp jaunų žmonių Bažnyčioje (tarkim, Andrėja, kuri mokydamasi ištisus metus be atlyginimo dirbo skalbėja benamių jaunuolių namuose) negu tarp suaugusiųjų, kurių patogus viduriniosios klasės būvis juda neišvengiama linkme. Bet galbūt mano pavargusios akys jau nebeleidžia pažvelgti į "autoritetą" ir "galią" be perdėtų emocijų.

Galima ramia širdimi giedoti himnus Bažnyčios šventumui. Ji amžiais skelbia Tavo dievišką malonę ir neapsakomą didybę, pranokstančias bet kokią vaizduotę. Todėl ji gyvuos iki laikų pabaigos, nors aš ir laukiu Dievo Karalystės, kuri kartu reikš ir Bažnyčios pabaigą. Bet net ir karčiai dejuodami ir melsdami Bažnyčiai dieviškojo gailestingumo, mes vistiek šloviname šią Bažnyčią ir Tavąjį gailestingumą.
 
 

Versta iš: Karl Rahner, Prayers for a Lifetime
Vertė Rūta Tumėnaitė