Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

Jeff Kanipe

Dangaus reliatyvumas
 

Tik nesakykite, kad bažnyčioje nėra nieko gero. Prieš trisdešimt metų ir aš buvau paprasčiausias dvylikametis nusidėjėlis ir vieną karštą sekmadienio rytą sėdėjau kažkurioje pietų Teksaso baptistų bažnyčioje, paišinėdamas žmogeliukus ir raketas keturių puslapių programėlės paraštėse tokiu storu, nenusitrinančiu pieštuku. Tada aš dar to nežinojau, tačiau netrukus turėjo įvykti vienas dalykas, kuriam buvo lemta iš pamatų sudrebinti mano supratimą apie tai, ką reiškia Dangus.

Sakykloje pamokslininkas - permirkusiais nuo prakaito baltais marškiniais, plika galva, blizgančia it biliardo rutulys, ištempęs kaklą lyg gervė - iš paskutiniųjų stengėsi įtikinti susirinkusiuosius, kad visi mes džiugiai pasišokinėdami ritamės į Pragarą. Konkrečiai jis kalbėjo apie tai, kas nutinka po mirties - tai buvo viena mėgstamiausių jo temų - kaip visi nusidėjėliai miršta, bet tie, kurie tiki Jėzų, gyvena per amžius. Kaip sykis man šovė į galvą mintis sulankstyti iš programėlės lėktuvėlį, ir aš jau buvau besiimąs šios užmačios, kai staiga pamokslininko žodžiai tarsi išniro iš mano proto užkaborių: jis kažką kalbėjo apie begalybę.

"Begalybė", - progiesmiu traukė jis, ištęsdamas šį žodį kone iki šešių skiemenų. "Ką gi tai reiškia? Mokslininkas jums pasakys, kad tai tokia būklė, kur negali būti jokios lygybės. Mokslininkas jums pasakys, kad begalybei nepritaikomi jokie fizikos dėsniai. Mokslininkas nubrauks begalybę vienu rankos mostelėjimu. Tačiau ko nepasakys mokslininkas, pasakys tikėjimas, o tikėjimas jums pasakys, kad begalybė yra amžinybė. Tai nesibaigiantis laikas! Tam, kuris regi amžinybę, milijonas Žemės metų praskrieja lyg viena akimirka. Vienintelis dalykas, kurį jūs, mano mielieji, turite nuspręsti, yra tai, kur jūs norėtumėte praleisti amžinybę: Danguje ar Pragare?"

Žinoma, ne taip jau malonu buvo svarstyti apie amžinąjį gyvenimą Pragare. Tai nebuvo labai viliojanti perspektyva. Bet ne ką geriau atrodė ir Dangus, toks atgyvenęs ir niūrus, kur šiek tiek per daug baltos ir auksinės spalvos. Tai gana greitai pabostų. Vis dėlto, kažkurie pamokslininko pasakyti žodžiai man priminė neseniai perskaitytą knygą Reliatyvumas milijonui, kurią parašė matematikas ir mokslinių knygų autorius Martinas Gardneris. Tai buvo toks eiliniam žmogui skirtas vadovėlis, supažindinantis su svarbiausiais Einšteino bendrosios ir specialiosios reliatyvumo teorijų dalykais, parašytas gyva, dažnai ironiška kalba ir neprikimštas mokslinio žargono. Gardneris nė sykio neužsiminė apie "tenzorinį skaičiavimą", bet gerai pasikaustęs, svarstė reliatyvumo estetiką - dešiniąją Einšteino teorijų smegenų pusę.

Knygos pradžioje Gardneris pasitelkia reliatyvistinę analogiją, kurią devynioliktajame amžiuje pirmasis iškėlė prancūzų matematikas Žiulis Anri Puankare, ir toji analogija ką tik ištartų pamokslininko žodžių šviesoje staiga man pasidarė visiškai aiški. Tarkim, sakė Puankare, per vieną naktį, mums miegant, viskas visatoje - viskas - išauga atitinkamu dydžiu, sakykim, tūkstantį kartų? Ar galėtumėte rytą pabudę pasakyti, kad tokia transformacija įvyko? Atsakymas yra ne, nebent ankstesnėje fizikinėje atskaitos sistemoje kas nors būtų išlaikęs tas pačias proporcijas ir dabar atrodytų žymiai sumažintas ir ne savo vietoje - pavyzdžiui, Teksaso valstija.

Ar galima panašią analogiją pritaikyti laikui? Galima, nes panašiai kaip erdvė, laikas yra reliatyvus. Įsivaizduokite, kad naktį, jums miegant, laikas staiga pagreitėjo visuose lygmenyse taip, jog metai senojoje laiko sistemoje prilygsta minutėms naujojoje. Kitaip sakant, kiekviena minutė, kurią išgyvenome naujojoje laiko sistemoje, atitiktų metus senojoje. Ar pajėgtume įžvelgti skirtumą?

Atsakymas vėlgi yra ne, nebent galėtume pažvelgti į kokį nors objektą, judantį ankstesnėje laiko sistemoje - tarkim, Marso planetą. Judėjimo metus suspaudus į minutes, atrodytų, jog Marsas skrieja nakties dangumi lyg meteoritas. Tikriausiai pagalvotume, kad Marsui nutiko kažkas siaubingai bloga, bet jokiu būdu ne visatai! Greta Marso judėjimo daugiau niekas visatoje mums nesukeltų nė menkiausio įtarimo.

Pritaikius tokį samprotavimą begalybės apibrėžimui, kurį pateikė pamokslininkas, išeina, kad jeigu milijonas žemės metų prabėga per vieną akies mirksnį, tuomet gyvenimas Žemėje turėtų atrodyti lyg skriejantis pro šalį tiems, kurie jau gyvena Danguje (bet tik tuo atveju, jei Dangaus gyventojai gali ar pageidauja stebėti mūsų žemiškąją atskaitos sistemą). Ištisos kalnų grandinės rastųsi per tiek laiko, kiek jo reikia angelui sumosuoti sparnais, jau esant Danguje. Ištisa Romos civilizacija atsirastų ir sugriūtų nusičiaudėjus vienam Pragaro gyventojui. Žvelgiant iš Dangaus tribūnos, visata šnypštų ir putotų: galaktikos beprotišku greičiu švaistytųsi po erdvę, o supernovus žybčiotų ir vėl užgestų tarsi jonvabaliai tamsiame kosmoso miške. Jeigu būtent toks vaizdas matytųsi iš kurrios nors vietos visatoje, tą vietą aš nedvejodamas pavadinčiau Dangumi.
 Visi sutinka, kad toks laiko poslinkis šioje visatoje yra nenatūralus. Nepaisant to, fizikos dėsniai pripažįsta laiko-erdvės pertrūkius tankių, didelės traukos objektų zonose, vadinamose juodosiomis skylėmis. Kiekvienos juodosios skylės centre glūdi nesuvokiamas "vienumas" (singularity), taškas, kuriame medžiaga pasidaro suspausta iki begalinio tankio. Kadangi šiame taške nebegalioja tokie fizikos dėsniai, neįmanoma sužinoti, kas vyksta to vienumo viduje, o tai reiškia, kad tikrovė, kokią ją pažįstame, čia pasibaigia. Pakliuvę į juodosios skylės nasrus, tapsite priklausomi nuo tų pačių begalinių sąlygų, kaip ir jus supanti aplinka, išskyrus tai, kad "begalybei nepritaikomi jokie fizikos dėsniai". Nepritaikomi jie nė jums.
 Nors jums atrodytų, kad laikas eina įprastu greičiu, kas nors, iš saugaus nuotolio stebėjęs jūsų kritimą, pamatytų, kad ilgoji jūsų laikrodžio rodyklė juda vis lėčiau ir lėčiau, jums artėjant prie juodosios skylės įvykio horizonto - ribos, ties kuria išėjimo greitis lygus šviesos greičiui. Kai pasieksite įvykio horizontą, stebėtojas pamatys, kad ilgoji jūsų laikrodžio rodyklė sustojo, o jūs atrodysite amžiams užšaldytas juodosios skylės pragare.

Kita vertus, jūs savo atskaitos sistemoje nepastebėsite nieko neįprasta. Laikas slinks įprasta eiga. Tačiau jei pajėgtumėte pažvelgti iš už savo atskaitos sistemos ribų, jums atrodytų, kad visatoje įvykiai klostosi vis greičiau ir greičiau. Jūs regėtumėte ištisą visatos ateitį kaip tik tuo momentu, kada įkritote į juodąją skylę ir liovėtės egzistavę.
 Dabar paprašyčiau jūsų nors akimirkai patikėti, kad Dangus, kaip ir juodosios skylės vienumas, privalo turėti begalinį tankį, bet jūs turite sutikti, kad visai linksma galvoti, kokios bus to pasekmės. Pavyzdžiui, jei Dangus tikrai egzistuoja ir jeigu laikas ten yra beprasmis, tuomet, mano supratimu, mes visi pateksime į Dangų maždaug tuo pačiu metu.

Šioje vietoje tikriausiai pagalvosite, kad man reikėtų dažniau išeiti iš namų. Gal tai ir tiesa. Tačiau pagalvokite štai ką: Civilizacija egzistuoja penkis ar šešis tūkstančius metų. Tam, kuris regi amžinybę, tai nėra nė akies krustelėjimas. Tokiu būdu, visi, kuriuos žinome iš pasaulio istorijos, ir visi, kurie bus po milijonų metų, gyveno (arba gyvens) ir mirė (arba mirs) per vienintelį Vietinio Dangaus Laiko dūžį. Tai reiškia, kad visi mes turėtume atkakti į Rojų maždaug tuo pačiu metu. Niekas nepavėluos į Dangų!

Nors nesitikiu, kad tai įvyks man gyvam esant, tačiau nenustebčiau, jeigu vieną dieną mokslui pagaliau pavyktų užmesti masinantį žvilgsnį į aną begalybės pusę. Septintajame dešimtmetyje buvo juokinga manyti, kad mokslas galėtų aprašyti, kas bus per pirmąsias tris minutes po didžiojo sprogimo. Dabar mokslininkai tai padaro per trilijonų-trilijoninę sekundės dalį. Neabejoju, kad tas, kuris po manęs ateis į pomirtinį gyvenimą, mielai papasakos, ką žmonės sužinojo apie begalinę visatą, man jau nesant žemėje. Bet tada, aišku, visi jau tai žinosime.
 

Vertė Rūta Tumėnaitė