Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

John Donahue

Evangelija palyginimuose
 

Jėzaus palyginimai pasižymi realizmu. Jie leidžia mums akies krašteliu pažvelgti į pirmojo amžiaus Galilėjos kasdienį gyvenimą: ūkininkų ir žvejų, vestuvių ir vaišių, žemės savininkų ir užsispyrusių nuomininkų pasaulį, pasaulį keliauninkų, besibeldžiančių vidury nakties, našlės, stojančios prieš suktą teisėją. Tai pasaulis be kosmetinių pagražinimų, kur palyginimo herojumi gali tapti net ir pragmatiškas prievaizdas (Lk 16, 1-8) ar iš pirmo žvilgsnio užgaidus vynuogyno šeimininkas (Mt 20, 1-16). Palyginimų patrauklumas labiausiai slypi jų konkretume. Palyginimuose pasakojimos istorijos apie paprastus žmones ir paprastus įvykius, bet jos papasakotos taip, kad įvairių amžių ir kultūrų žmonės juose atpažino savo gyvenimą su jų viltimis ir iššūkiais, atsikartojančiais šiuose trumpuose paveikslėliuose.

Kritikai yra įvertinę religinę palyginimų realizmo reikšmę. Palyginimų realizme atpažįstame pasaulietį Jėzų. Juose stebimas ne tik žmogiškas gyvenimas, bet ir gamta arba žmogus gamtoje. Be to, šis realizmas susijęs su įvykiais. Tai pasaulis, kuriame natūraliai vyksta įvykiai, vyrai ir moterys kažką veikia, vienas dalykas veda prie kito. Ir visa tai yra tikra ir reikšminga. Jėzus, to nesakydamas, pačiu žmogaus vaizdavimo būdu nori pasakyti, kad jam žmogaus likimas yra nepaprastai svarbus jo kasdienėje, kūriniškoje egzistencijoje, vietinėje, ekonominėje ir socialinėje. Būtent taip Dievas sukūrė žmogų. Pasaulis yra realus. Laikas realus. Žmogus sunkiai dirba, jis veikia ir renkasi. Mes tikrai turime savo istorijas, bet jos visada arti daiktų.

Palyginimų realizmas reiškia, kad Jėzus žmonių ir Dievo sąlyčio tašką įkurdina kasdieniame žmogiškos patirties pasaulyje. Palyginimų Jėzus nekalba Dievo kalba ir netgi jo religinio paveldo kalba - hebrajų Biblija - retai cituojama. Todėl Jėzaus palyginimų kalba yra prieinama visiems, kurie turi ausis, kad klausytų. Realistiškos kalbos papiktinimas stoja greta Jėzaus savęs ištuštinimo įsikūnijime, kaip giedama pirmųjų krikščionių himne (Fil 2, 5-11). Palyginimai skelbia, jog arena, kurioje Dievas kviečia žmones apsisprendimo rizikai, yra kasdienės egzistencijos pasaulis, tas pats pasaulis, kuriame Jėzaus gyvenimas skleidėsi per dialogą su Dievo slėpiniu.

Palyginimų realizmas kartu su jų teologinėmis ir kristologinėmis prasmėmis nurodo, kaip tie palyginimai turėtų būti skelbiami. Neretai didžioji dalis krikščioniško skelbimo neduoda vaisių, nes kalbama tokia religine kalba, kuri pasidaro nesuprantama tiek bendruomenės viduje, tiek išorėje. Palyginimų pasaulietiškumas perspėja, kad nevalia dirbtinai atskirti "sekmadienio ryto" religinio gyvenimo pasaulį ir kasdienio žmogiško bendravimo pasaulį. Galų gale nėra nieko grynai religiško ar grynai pasaulietiško. Jėzus palyginimuose imdavo kasdienę savo klausytojų patirtį ir leisdavo juose atpažinti Dievo buvimo ženklus. Pamokslininkai ne tik privalo išgirsti Rašto žodžius, bet girdėti išgirstančiuosius Žodį. Taigi paradoksiška, kad kalbant apie palyginimus, nepakanka juos pakartoti ar persakyti kitais žodžiais. Pirminių įvaizdžių skambesį kalboje neretai tenka atgaminti taip pat tikroviškai, kaip ir pirminėje kalboje. Netgi senasis palyginimų vynas turi suplėšyti naujus vynmaišius.

Tačiau palyginimų realizmas yra tik viena monetos pusė. Paveikslų ir temų atžvilgiu palyginimai yra tikroviški, bet pasakojant palyginimą realizmas sudūžta. Vieni Naujojo Testamento tyrinėtojai sako, kad palyginimuose pasireiškia kasdienybės dezorientacija, perdėtas realizmas, išpūstas konkretumas, nesuderinami elementai, dažnai subtiliai supinti - kurie neleidžia palyginimams pasilikti jų tiesioginėje prasmėje. Palyginimai laikosi modelio, kurį galima pavadinti: orientacija-dezorientacija-reorientacija. Pirmutinis raktas į palyginimo prasmę iškyla tada, kai ima irti palyginimo realizmas. Kviečių derlius tikrai yra absurdiškas (Mk 4, 8), garstyčios medis tikrai nėra "didesnis už visas daržoves" (Mk 4, 32), o pirmojo amžiaus Artimųjų Rytų aplinkoje tėvai nebėgiodavo (Lk 15, 20 - palyginimas apie sūnų palaidūną).
 Kiekviename palyginime slypi paradoksas, akivaizdus absurdas, slepiantis gilesnę tiesą. Kas praras savo gyvybę, tas ją išgelbės; kol neužgimsite "iš aukščiau", neįeisite į karalystę. Paradoksiška Jėzaus kalba - tai savotiška Dievo paveikslų draudimo biblinėje tradicijoje tąsa. Žodiniu paveikslu Dievą pagausi ne ką geriau negu plastikiniu. Giliausia Jėzaus palyginimų žinia byloja, kad dalykai nėra tokie, kokie atrodo, kad reikia būti atviriems ir leisti, kad jūsų tikrovės vizija būtų sudaužyta. Savo paradoksiškų savybių dėka palyginimai tampa anapusybės metaforomis. Tik atsidūręs prie kalbos ribų žmogus įstengia priimti Dievo karalystės atėjimą kaip dovaną.

Kodėl palyginimų kalba yra "religinė"? Palyginimų kalba yra paradoksiška, perdėta (hiperbolizuota) ir tuo pat metu tikroviška. Jokia kalbos rūšis pati savaime nėra religinė; ji pasidaro religinė, kai konkrečiu atveju ji išstumiama anapus savo betarpiškos prasmės, kol tampa visiškai kitokia. Tokiu būdu religinė kalba yra "ribos kalba" ne ta prasme, kad ji uždeda ribas, bet kad nuveda iki suprantamumo ribų, kur žmogus atsiduria ant slėpinio slenksčio. Palyginimų paradoksas ir absurdiškumas, jų gebėjimas dezorientuoti ir perorientuoti mūsų gyvenimus, yra ženklas, kad religinė kalba "sutrikdo mūsų projektą, kuriuo kuriame savo gyvenimo visumą - projektą, kurį šv. Paulius sutapatina su "savęs pašlovinimu", arba trumpai sakant, "išgelbėjimu darbais." Būtent šis bruožas paverčia palyginimus tikėjimo poezija. Šitaip palyginimas nutiesa tiltą tarp Jėzaus skelbimo ir Pauliaus teologijos.

Taigi kalbėdamas apie palyginimus, pamokslininkas privalo atgaminti jų religinį matmenį. Nors jie yra realistiški ir nurodo anapus savęs į Dievo atsiskleidimą, negalima leisti, kad šis realizmas ir nukreipiantis pobūdis menkintų jų keistumą ir slėpiningumą. Dievo apsireiškimo palyginime negalima suvesti į teologinių banalybių ar moralinių maksimų rinkinį. Čionai paliečiame vieną didžiųjų problemų, kurios iškyla kalbant apie palyginimus: tai tendencija sušvelninti jų šokiruojantį poveikį, padarant juos moralistiškais, tai yra, gerąją naujieną paversti geru patarimu. Nors palyginimuose kalbama apie žmogišką aplinką ir nors jie ryškiai vaizduoja gerus ir blogus darbus, kaip religinė kalba jie pateikia ne tik etinių pavyzdžių ar pamokymų rinkinį, nors dažniausiai jie suprantami būtent taip, bet viziją tikrovės, kuri tampa prielaida etikai.

Palyginimai sujungia tai, ką mes dažniausiai linkę atskirti: nedovanotiną skolą ir beribį atlaidumą; maištą ir priėmimą; svetimą ir saviškį. Prielaida krikščioniškai etikai yra išgirsti palyginimų žinią, kurie dažnai sudaužo išankstinį teisių ir pareigų, nuodėmės ir dorybės pasaulį ir atveria mus Dievo karalystės atėjimui kaip dovanai, dovanai, kurią paskui bus galima išreikšti veiksmu. Jėzus skelbė palyginimus karalystės kontekste, kur Dievas įžengia į istoriją, teikdamas atleidimą "ligoniams" ir atstumtiesiems. O bažnyčia skelbė palyginimus "evangelijos" kontekste: Jėzaus gyvenimo pasakojimo kaip šios dovanos liudijimo ir jos galios ženklo. Alegorinis skelbimas privalo neprarasti šio palyginimų ryškumo ir keistumo. Ji pats turi atrasti ribinę paradoksų kalba, kurios pagalba žmonės, girdintys sakant, jog viskas nėra taip, kaip atrodo, galėtų patirti tai, ko jie nė nedrįso tikėtis.

Nors Morkaus evangelijoje priešprieša tarp tikėjimo ir netikėjimo ir tarp sekimo Jėzumi bei jo atmetimo yra absoliuti, beveik nepaliekanti jokio vidurio, Matas pažįsta "mažatikius" ir rūpinasi bendruomenės silpnaisiais. Mokiniai ir ypač Dvylika Mato evangelijoje atrodo labiau tipologiški, jiems Mato bendruomenėje tenka vadovų vaidmuo.

Dramatiški palyginimai nuosekliai gina bendruomenės mažuosius ir pažeidžiamuosius; prispaustasis skolininkas apginamas; vienuoliktos valandos darbininkai gauna vienodą užmokestį; nekviesti svečiai puotauja vestuvių pokylyje; paklydusi avis (simbolizuojanti silpną krikščionį) tampa ypatingo rūpinimosi objektu; galų gale pats Jėzus slepiasi "savo mažiausiuose broliuose ir seseryse". Palyginimams rūpi ir galingųjų pasauliu. Karalius dovanoja nesumokėtą skolą ir nubaudžia žmogų, kuris su kitais nesielgia taip, kaip buvo pasielgta su juo; vynuogyno šeimininkas vienodai užmoka už nevienodą darbą; grįžtantys šeimininkai nubaudžia piktnaudžiavusius prievaizdus, o išvykstantys šeimininkai laisvai dalija milžiniškas pinigų sumas. Panašiai palyginimuose glūdi ir perspėjimas, kad nevalia piktnaudžiauti valdžia ar dovanomis. Neištikimi nuomininkai sunaikinami; tie, kuriems atiteko vynuogynas, privalo duoti vaisių; o nepasiruošę svečiai ir pernelyg savim pasitikinčios tarnaitės randa vestuvių puotos duris užrakintas. Neatsakingi prievaizdai ir bailūs jiems patikėto turto saugotojai įmetami į tamsybes. Kas nesirūpina mažiausiaisiais, užsitraukia amžiną atstūmimą.

Eidami nuo įvaizdžio prie etikos, matome Jėzų, kuris paveda savo apaštalams rinkti sau mokinius mokant "laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs" (28, 20). Mato evangelijos palyginimuose išlieka perspėjimas, kad Jėzaus palikimo neinterpretuotume pernelyg legalistiškai ar įsakmiai. Laikytis to, ką Jėzus įsakė, - tai įžengti į Mato palyginimų pasaulį ir nepabūgti susitapatinti tiek su geraisiais, tiek su blogaisiais (Mt 5, 45). Būdami ne tiek paraidiniai, kiek veikiau vaizduotės konstruktai, palyginimai paradoksišku būdu surengia savo skaitytojams "etikos šventę", kur šie gali susitapatinti su tokiais personažais ir požiūriais, kurie realiame gyvenime būtų pražūtingi. Paprasti krikščionys gali pamatyti savo pačių nenorą atleisti ir murmėjimą su tais, kurie dirbo visą dieną. Kai bažnyčios vadovai pakliūva į spąstus ir savo kailiu patiria niūrų palyginimų perspėjimą dėl piktnaudžiavimo valdžia, juos gali sujaudinti įspėjimai apie puikavimąsi ir pretenzijas į valdžią (23, 1-7). Sukrečiantys Jėzaus žodžiai "vargas jums" (Iš 23, 8-12) kviečia juos į gyvenimą, paženklintą tarnystę, o ne valdžios pinklėmis. Tie krikščionių vadovai, kurie nesirūpina silpnaisiais ir atstumtaisiais, palyginimuose pasijunta atsidūrę akivaizdoje Dievo, kuris pats eina pas tokius žmones ir globoja juos. Tuos, kurie skelbiasi turį ypatingą valdžią Jėzaus vardu ir puikuojasi didžiais darbais, gali ištikti smūgis, patyrus, kad tikrasis mokinys yra alkanasis, benamis ir kalinys.
 Nors Mato palyginimai ir remiasi ištisu apokaliptinės vaizdinijos rinkiniu, vis dėlto jie nėra medžiaga apokaliptiniams svarstymams apie laikų pabaigą. Matas naudojasi teismo paveikslais, norėdamas parodyti atvirkštinę istoriją - nuo istorijos pabaigos iki dabar, pabrėždamas, kaip žmonės privalo gyventi šiandien. Nenaudoja Matas nė apokaliptinės alegorijos, kokią neretai randame kituose apokaliptiniuose raštuose, vien tam, kad parodytų, kaip išrinktieji įsivaizduoja savo pačių apgynimą ir persekiotojų nubaudimą. Matas apverčia aukštyn kojom apokaliptinę eschatologiją, sakydamas išrinktiesiems, kad kai galutinai bus atsijotas gėris ir blogis, gali būti ir taip, jog jie taps pašaliniais. Išrinktumas yra dovana; tai kartu ir iššūkis.
 

Vertė Rūta Tumėnaitė