Iš "Mažosios studijos archyvų"; ne publikacijoms

Pagal Raymond Brown
 

Fiziologinė Jėzaus mirties priežastis
 

Nukryžiavimas nepažeidžia jokio gyvybiškai svarbaus žmogaus organo, todėl neišvengiamai iškyla klausimas, koks fizinis ar organinis faktorius buvo Jėzaus mirties priežastis. Nepaprastai trumpi Jėzaus mirties aprašymai Evangelijose ne ką tepadeda į šį klausimą atsakyti. Morkus ir Lukas tepasako tik, kad jis mirė. Mato pateikiamas aprašymas veikiausiai irgi nereiškia nieko kito. Jonas pabrėžia, jog Jėzaus mirtis, kuomet jis atidavė dvasią, įvyko jo valia. Apokrifinė Petro Evangelija išryškina Dievo įsikišimą, kadangi pavartota pasyvinė forma, sakanti, jog "Jėzus buvo paimtas aukštyn", - tai viso labo netiesioginis būdas Dievo veikimui įvardyti. Tad abu pastarieji - tiek Jono, tiek Petro Evangelijoje pateikiami aprašymai - yra aiškiai teologiniai. Jau esu kažkur rašęs, kad teisę išmanantys žmonės, - advokatai, teisės profesoriai ir panašiai, yra parašę nemažai studijų apie Jėzaus teismą, manydami, jog jų profesija padės jiems geriau paaiškinti teisinę įvykių pusę. Tačiau dažnai jie visiškai nesuvokdav, kad Naujojo Testamento tekstai negali būti traktuojami taip pat, kaip tikslūs teismo protokolai. Tad nenuostabu, kad nemažai žmonių, išmanančių mediciną (kaip antai gydytojai, anatomijos profesoriai ir taip toliau), taip pat mėgino išsiaiškinti Jėzaus mirties priežastį, skaitydami Evangelijų aprašymus taip, nelyginant juose išlaikytos detalės būtų tikslūs stebėjimai, leidžiantys nustatyti mirties diagnozę. Pavyzdžiui, jie yra pastebėję, kad Jėzus pajėgė vieną ar daugiau sykių garsiai sušukti (šitaip rašo Morkus, Matas, Lukas, Petro Evangelija), kad jis buvo ištroškęs (taip teigia Jonas), kad jis mirė stebėtinai greitai (pasak Morkaus ir Jono), ir kad po mirties kraujas bei vanduo paplūdo iš ieties padarytos žaizdos jo šone. Dažnai rašytojai medikai pareikšdavo savo išvadas nesuvokdami, kad bet kuri iš šių detalių veikiau galėjo reikšti teologinį simbolizmą, negu istorinį konkretaus įvykio aprašymą.

Senieji krikščionių rašytojai dažniausiai nevargo, laužydami galvą dėl fizinės Jėzaus mirties priežasties, kadangi jo mirtį jie laikė stebuklinga ir esančia visiškoje Jėzaus valioje, nes mirti Jėzaus nevertusi visiškai jokia būtinybė. Tertulijonas savo "Apologijoje" aiškina, kad Jėzus "išleido dvasią, ištaręs jo paties valią išreiškiantį žodį, ir tuo užbėgo už akių mirties vykdytojų darbui". Netgi pasiekus dvidešimtąjį amžių fiziologiniai Kristaus mirties paaiškinimai dažniausiai būdavo derinami su kristologiniais ir dvasiniais faktoriais.

Wilkinsono atlikta medicininių paaiškinimų apžvalga teigia, kad pirmasis Jėzaus mirties kaip fiziologinio įvykio aptarimas buvo atliktas Grunerio 1805 metais. 47-aisiais to paties amžiaus metais Stroudas knygoje "Fizinė Jėzaus mirties priežastis" pasiūlė tezę, vėliau tapusą klasikine, - būtent, kaip mirties priežastį jis iškėlė staigų Jėzaus širdies plyšimą, tuo suteikdamas pamokslininkams galimybę pabrėžti, kad Viešpats mirė, kai išvydus žmonių nedėkingumą, nuodėmes ir panašiai, jam - pažodžiui tariant - plyšo širdis. Neatsisakydamas teiginio, jog mirtis įvyko Jėzui sutinkant, Stroudas teoretizavo taip: per širdies pertvarą kraujui paplūdus į perikardinę ertmę, susidarė kraujo krešulys, atskiriantis kraują nuo serumo. Ieties dūris atvėrė perikardinę ertmę, paleisdamas du skysčius, kurie pasirodė kaip kraujas ir vanduo. [...] Tačiau palaipsniui nauja medicininė patirtis parodė, kad širdis neplyšta spontaniškai arba nuo dvasios agonijos poveikio. Paaiškėjo, kad širdies plyšimą sukelia ankstesnė nesveika širdies raumens būklė. Negana to, kraujo sukrešėjimui perikardinėje ertmėje po mirties būtų reikėję daugiau laiko, negu tam skiria Evangelijos aprašymas. [...]

Kita vėliau klasikine tapusi tezė mirties priežastimi nustatė uždusimą. Pats žymiausias jos propaguotojas buvo prancūzų chirurgas Barbet. 1950 metais paskelbta jo studija apie nukryžiavimą rėmėsi jo paties tyrimais, atliktais 30-aisiasi metais, bei dešimčia metų ankstesniais daktaro LeBeco tyrinėjimais. Tačiau jam gilios įtakos turėjo taip pat ir įsitikinimas, jog Turino Drobulė yra tikslus Nukryžiuotojo Kristaus kūno atvaizdas. Buvo atlikti eksperimentai su Pirmojo Pasaulinio Karo austrų bei vokiečių kareiviais, už dviejų rankų gyvais pakabintais ant stulpo.

Jeigu kas nors kraupius rezultatus perkeltų nukryžiavimui, būtų tikėtinas toksai scenarijus. Pritvirtinta prie kryžiaus už riešų ir kulkšnių, auka savo svorį perkeltų nuo rankų ant kojų. Sėdmenims ir pėdoms neturint atramos, kūno svoris netrukus priverstų išsekusį nukryžiuotąjį susmukti. Kvėpavimą palengvinantys tarpšonkauliniai raumenys netrukus pernelyg nusilptų ir negalėtų funkcionuoti, tad plaučiai, nebepajėgdami išsituštinti, prisipildytų anglies dvideginio. Mirtis būtų uždusimo pasekmė. Barbet manė, kad po mirties horizontalus ieties dūris iš dešinės pervėrė Jėzų virš penktojo šonkaulio ir pradūrė penktąją tarpšonkaulinę ertmę, perverdamas dešinį prieširdį, kuriame visuomet yra kraujo, bei perikardinę ertmę (kurios serumas pasirodė kaip vanduo). Manyta, kad kai kuriuos uždusimo teorijos aspektus patvirtina Dachau stovykloje atlikti nacių eksperimentai, tad tas pats požiūris 1960 metais buvo pakartotas kito prancūzų gydytojo, Bréhant, vėliau ir kitų. [...]
 Tačiau buvo išsakyta ir daugybė kitų samprotavimų. [...] Buvo argumentuota, jog Jėzaus išplakimas pakenkė jo pilvo ertmę, tad pervėrus pilvą, pasirodė sykiu kraujas ir vanduo. Buvo tvirtinama, kad ietis užkliudė ne vien Jėzaus arterijas tarp šonkaulių bei trečiosios tarpšonkaulinės srities, tuo paleisdama kraują, bet taip pat ir jo plautį, iš kurio pasirodė iš pažiūros vandeningas serumas. [...] Marcozzi kaip mirties priežastį spėjo uždusimą, susijusį su kraujo cirkuliacijos sutrikimu. Taip pat buvo tvirtinta, jog šokas galbūt sukėlė smarkų pilvo išsiplėtimą, ir todėl jame atsiradę tamsaus vandeningo skysčio. Šį šoką būtų galėjusios sukelti tiek psichologinės, tiek fizinės priežastys: pavyzdžiui, dvasinė agonija Getsemanėje, nuo trijų iki šešių valandų trukęs kybojimas ant kryžiaus ar kraujo netekimas plakimo metu. Remdamiesi prielaida, kad Evangelijų aprašymai pateikia detalią istoriją, kai kas bandė šį tvirtinimą paneigti, nurodydami Jėzaus gyvastingumą prieš mirtį ir garsų jo sušukimą. Tačiau Sonsas atkirto, kad Antrajame Pasauliniame Kare regėtas nuo nepaprastai didelės fizinės kančios kylantis šokas palikdavo žmogui visišką sąmonę iki pat jo mirties. Mirties priežastimi taip pat buvo laikomasir krešulys, kuris galėjęs atsirasti pakenkus kraujotakos indus plakimo metu.

Mano manymu, pagrindinis iki šiol atpasakotų studijų trūkumas yra tas, rašo Raymondas Brownas, kad jos buvo parašytos gydytojų, kurie neišsilaikė savo amato rėmuose ir pasidavė paraidiniam Evangelijų pasakojimų supratimui aiškindami fizinę Jėzaus mirties priežastį. Anaiptol nėra akivaizdu, jog evangelistai asmeniškai ką nors tikslaus apie tai žinojo, tad aptarinėti Jėzaus mirtį verčiau derėtų tiesiog naudojant patikimiausias medicinines žinias, kurios padėtų apibrėžti, kaip veikiausiai būtų miręs bet koks nukryžiuotas asmuo (ir necituoti nė vienos biblinės detalės teorijai patvirtinti). Neseniai pasirodžiusi mediko tyrėjo bei patologo Zugibe studija priartėja prie šio tikslo. Jis metė iššūkį LeBeco, Barbet ir kitų dėstomai uždusimo teorijai, tvirtindamas, kad eksperimentai, kuriais šie rėmėsi, buvo atliekami su žmonėmis, pakabintais už rankų jiems beveik tiesiai virš galvos. Zugibe atliko eksperimentus su savanoriais, kurių rankos pamėgdžiojant nukryžiavimą buvo išskėstos 60 ar 70 laipsnių kampu nuo kūno, ir tat nesukėlė jokio uždusimo. Zugibe teigia, kad vandens ir kraujo netekimo sukeltas šokas yra vienintelis tikėtinas nukryžiuoto Jėzaus mirties medicininis paaiškinimas. Tad akivaizdžiai regime, jog įvairių komentatorių medikų padarytos išvados nėra įtikinamos. O jei vienintelis kelias pasiekti dar didesnio teorijų įtikimumo yra tikro nukryžiavimo eksperimentai, mes tikime, kad nūnai šis barbarizmas bus saugiai įkalintas praeityje.
 

Vertė Mantas Adomėnas