Posūkis nuo nesuprasto Mesijo “kenčiančio Žmogaus Sūnaus”, link Petro tikėjimo išpažinimo Pilypo Cezarėjoje metu (8,27-33):
“O jūs kuo mane laikote?”
Petras atsakė: “Tu esi Mesijas”.
Ir beveik tuoj pat Jėzus jam pasako: “Eik šalin, šėtone!”

Jėzus iš tikrųjų turi “išsiaškinti” tai su Petru. Jis neturi tapti pergalingu politiniu Mesiju; jis yra “kenčiantis Žmogaus Sūnus”, kuris bus perduotas žmonėms nužudyti (8,31; 9,13; 10, 33-34.45; 14,21).

Štai tuomet žmonės supras!
(Ar šių dienų galingiesiems nėra ko pasimokyti?)

Jeigu atidžiai skaitysime visą Morkaus evangeliją, bandydami įvertinti, kaip pačiame Jėzaus žmogiškume galime pamatyti Dievo asmens apsireiškimą, suprasime, kad 8,31 yra didysis posūkio taškas, pasakojimo esmė.

(Skaitydami pasižymėkite “žmogiškus” Jėzaus bruožus.)

Pasakojimo įvykių seka: Jordane Jėzus pakrikštijamas ir gauna pašaukimą iš Dievo; jis yra gundomas atsakyti į šį pašaukimą įvairiais būdais. Morkaus laikais mokinius galima buvo patraukti stebuklais, tačiau Morkus parodo, kad Mesijas, kuris “tik” daro stebuklus, NĖRA tas, kuriuo turi sekti 65 metų Romos krikščionys. Jų Mesijas yra kenčiantis tarnas, jam reikia išlikti stipriam, nepaisant to, kad apleidžia minia, dvylika apaštalų, patikėtinių trijulė (Petras, Jokūbas ir Jonas), jaunasis mokinys, kuris pabėgo nuogas..., ir netgi galiausiai pats Dievas: “O mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”. Morkus taip išdėstė medžiagą, norėdamas pabrėžti, jog tikrasis mokinys turės būti tarsi tikrasis Jėzus: asmeniškai ištikimas bet kokių persekiojimų akivaizdoje!