ŠIS ŽMOGUS, VARDU JĖZUS, YRA DIEVO SŪNUS

Įdomu pažymėti, kad romėnų auditorijai kulminacinę evangelijos tiesą išsako Romos armijos šimtininkas (15, 39). Šis aukščiausias supratimas pasiekiamas tik po ilgo laikotarpio, kurio metu patys mokiniai nesuprato Jėzaus vaidmens reikšmingumo. Pažvelgę atgal ir pamatę, kokie nenuovokūs jie buvo, Petras ir kiti mokiniai tikriausiai jautėsi lyg gavę kuolu per galvą! Jie buvo pernelyg smulkmeniški, pasiruošę priskirti Jėzų tam tikrai kategorijai - įsprausti jį į savo mažas dėželes su užrašu “pranašas” arba ”Mesijas”. Pats Jėzus prisiima “Žmogaus sūnaus” (didingo asmens iš Dan 7, 13) vardą, įprasmindamas jį visiškai nauju būdu (žr. “kenčiančio tarno” aprašymus Iz 42 - 53). Kai kuriuos iš jų skaitėme trečiojoje dalyje).

Šimtininko įžvalgoje yra daug medžiagos apmąstymui: “Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus”.

Jis, rodos, sako mums, kad šiame kenčiančiame žmoguje mes matome, koks iš tikrųjų yra Dievas, kad meilė gali kilti iš didžiulio žmogaus skausmo. Skausme, kuris yra dirva meilei, veikia pats Dievas, atsiskleisdamas, koks jis yra. Ar tai susiję su mūsų asmenine patirtimi?
- Pažvelkite į Nukryžiuotąjį! - sako Morkus. - Štai kaip atrodo Dievas!

Kai pagaliau pasiruošėme skaityti seniausią evangeliją, vertėtų pažvelgti, kaip Morkus atskleidža Kristaus asmenybę ir šis gilėjantis suvokimas kartu atspindi ir Petro požiūrį.

Pirmuosiuose skyriuose vyrauja nuostaba ir sumišimas: matome Jėzaus stebuklus, girdime pamokslavimą, esame sukrėsti jo žmogiškumo (palyginkite Mk 3, 5 su Mt 12, 11 ir Lk 6, 9). Tik Morkus, pavyzdžiui, pamini Jėzaus pyktį.

UŽDUOTIS: 6-10.

Taip pat atkreipkite dėmesį į Jėzaus autoritetą:
“Žmonės stebėjosi jo mokymu” (1, 22);
“Kas gi čia? ... Jis netgi netyroms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” (1, 27);
“Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” (4, 41);
“Visi nustėro iš nuostabos” (5, 42);
“Jis visa gerai padarė!” (7, 37).

Ir vis dėlto, Morkaus nuomone, Jėzus apgalvotai siekia slaptumo.
Kai netyros dvasios šaukia “Tu Dievo sūnus” (3, 1-2), Jėzus griežtai jas sudraudžia, neleisdamas garsinti, kas jis toks. Atrodo, kad Jėzus laikosi tokios pat taktikos ir darydamas stebuklus.

Pvz., 1, 43;
7, 36 - “Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti”;
8, 26.

UŽDUOTIS: 6-11.

Galimas atsakymas:

Jėzui būdingas netikėtumo elementas, - jis “netelpa” į fariziejų lūkesčių rėmus. Jėzus drįsta būti kitoks. Dievas veikė šį tylų žmogų iš Galilėjos, kuris savo meilės darbais kvestionavo oficialiąsias visuomenės gyvenimo normas. Jau nuo antrojo skyriaus horizonte pasirodo kryžius. Jeigu Jėzus būtų pradėjęs įrodinėti savo dieviškumą nuo pat tarnystės pradžios, įdomu, kiek laiko jis būtų išgyvenęs? Jo savo paties dieviškumo suvokimas galėjo dramatiškai susikirsti su jo amžininkų dieviškumo supratimu ir netgi su mūsų dvidešimtojo amžiaus “dieviškos” būtybės įvaizdžiu.

Svarbu suvokti, kad mūsų vertinimai atitinka šiandienį mūsų supratimą. Kai Morkus rašė savo evangeliją, jo atskaitos taškas buvo istorinis Jėzus.
“Ką Jėzus darytų mano vietoje?’
“Ar kas nors panašaus įvyko ir jam?”
“Jis buvo žmogus, todėl mane suprastų!”

Šiandien krikščioniui Jėzus tebėra žmogiškas, jis supranta žmones.
Religija yra skirta gyvenimui, todėl turi būti pritaikoma. Jei religijos teiginys negali būti įvykdomas, tada jo neverta perduoti kitiems.

UŽDUOTIS: 6-12.