,,Bet nei žmonių triūsas, nei princepso dosnumas, nei pastangos permaldauti dievus neužgniaužė negarbingų gandų, kad gaisras kilo imperatoriui liepus. Kad paskalos nurimtų, kaltininkas Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės. Taigi iš pradžių buvo suimti prisipažinusieji esą krikščionimis, o vėliau, anų nurodymu, begalinė daugybė kitų, apkaltintų ne tiek padegimu, kiek neapykanta žmonių giminei. Jų mirtį lydėjo patyčios; apmautus žvėrių kailiais užsiundydavo šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ir uždegdavo, o dienai baigiantis jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai. Tam reginiui Neronas paskyrė savo sodus ir rengė cirko rungtynes, su vežėjo rūbais įsimaišęs minioje, arba valdė keturkinkę. Nors krikščionys buvo prasikaltę ir nusipelnę žiauriausios bausmės, žmonės pradėjo jų gailėtis, nes tų kankynių buvo griebiamasi ne visuomenės labui, o tik dėl vieno Nerono kraugerystės.“

Kitas to meto rašytojas, Svetonijus Severas, pasakodamas, kaip Neronas iš krikščionių darė gyvus fakelus, savo “Kronikoje” rašė (2, 29):

,,Tuo metu Paulius ir Petras buvo pasmerkti mirčiai. Pirmajam buvo kardu nukirsta galva, antrasis - nukryžiuotas”.

Kaip jau anksčiau minėjome, Morkaus evangelija buvo parašyta “braškančiai per siūles”, persekiojamai bendruomenei, kur daug žmonių atsisakė savo tikėjimo dėl visiškai suprantamos žmogiškos baimės.