KĄ PASTEBĖJOTE

Gal ką noras panašaus?

Pranašai gali kalbėti, būdami ekstazės būsenoje. Aplinką ekstazei gali sukelti šokis ir muzika.

Kartais pranašai darbuodavosi grupėmis, kurių nariai kartu būdavo panašioje būsenoje (pasakymas “pranašų sūnūs” dažnai suprantamas kaip “pranašų brolijų nariai”, “profesionalūs pranašai”). Kartais pranašai mokydavosi pas žymų pranašą. Jie galėdavo gyventi atsiskyrę arba bendruomenėje. Galėjo vesti. Galėjo tarnauti šventykloje arba rūmuose.

Kartais pasitaikydavo ir moterų pranašių. Jos dažnai nešiodavo išsiskiriantį drabužį ir / ar tonzūrą (išskustą viršugalvį).

Svarbu pažymėti, kad nors ekstazė religijoje yra universalus reiškinys, bet pranašystė - ne. Dėl šios priežasties pranašystę sulyginti su ekstaze būtų neteisinga. Manyčiau, tiksliau būtų ją prilyginti mistinei patirčiai, kur tiesioginis susitikimas su Dievu gali būti išreikštas tik įvaizdžiais ir simboliais. Artimesni mūsų laikams mistikai, pavyzdžiui šv. Teresė Avilietė ar šv. Jonas nuo kryžiaus, aprašo tokią patirtį kaip “perkeičiančią”, kaip išgyvenimą, kuris pažadina kalbėti ir veikti, peržengiant savo gebėjimų ribas. Tikras pranašas jaučia Dievą. Jis ar ji perduoda to jutimo prasmę žmonijai dabar.

PASTABA: “pranašautojas” nėra tas pats, kas pranašas. “Pranašautojas” yra žmogus, kuris mato regėjimus, o ne žmogus ekstazės būsenoje, nors, žinoma, tas pats žmogus gali būti kartu ir “regėtojas”, ir “pranašas”. Kad būtų lengviau tai suvokti - perskaitykite:

2 Kar 17, 13,
Mch 3, 6-7,
Iz 29, 10,
30, 9-10,
1 Sam 10, 10.