Gali būti keista, kad žodis ,,sandora” taip retai minimas ankstyvųjų klasikinių pranašų mokymuose. VIII amžiuje pr. Kr. gyvenę pranašai Amosas, Ozėjas, Izaijas ir Michėjas galbūt pamatė, kad tautoje įsivyravo iškreiptas sandoros suvokimas. Užuot laikęsi sandoros, vedančios į atsakomybę Jahvei ir į klusnumą Sandoros įsakymams, žmonės ėmė tikėti, kad jie yra Dievo numylėtiniai ir Dievas, būdamas skolingas, turėjo juos ginti, kad ir kas būtų. Pranašai buvo priversti mesti iššūkį šiai lėkštai teologijai (ir iki šiol turi prieštarauti, nes šiandien bažnytiniai ,,nuopelnai” padeda daugybei ,,vyresniųjų sūnų” jaustis įžeistiems dėl ekumenizmo ir sakramentinio susitaikymo naujovių). Dar viena priežastis, kodėl Šiaurinės karalystės pranašai retai kalbėjo apie ,,sandorą” savo mokymuose, gali būti, kad sandorą tarp Dievo ir jo tautos genčių vadai naudojo kaip politinį įrankį (Joz 24). Panašiems Pietinės karalystės valdovų tikslams tarnavo Jahvės sandora su Dovydo namais Jeruzalėje (2 Sam 7). Pranašai reikalingi tuomet, kai politikai naudojasi “religija”, siekdami politinių tikslų!

Vėliau vėl grižtama prie kalbos apie sandorą, bet to laikotarpio sandora yra asmeninė taip pat, asmeninė ir atsakomybė, kurią kiekvienas turi išgyventi pats, o ne miglota ir bendra sutarties su Jahve samprata (Jer 31, 31-34).