Sistemingą skaitymą pradėsime nuo Išėjimo knygos, nes būtent joje pasakojama esminė hebrajų religinės patirties istorija: išlaisvinimas iš Egipto vergovės ir santykio su patikimu Dievu įsteigimas per šventą paktą arba sutartį, žinomą Sandoros vardu.

Jūs turbūt nustebote, kodėl mes pradedame ne nuo Pradžios knygos, pirmosios Šventojo Rašto knygos. Priežastį suprasime vėliau. Pradžios knygos istorijos atsiranda ir formuojasi daug vėliau nei Išėjimo. Kai visas Šventasis Raštas buvo suredaguotas ir sudėtas į visumą (apie 90-uosius metus), atrodė, kad Pradžios knygą geriau dėti į priekį, nes ji aiškino priežastis, kodėl buvo būtinas Išėjimas. Bet apie tai vėliau...

Žmonės (Iš 12, 38), vadinami hebrajais, persikėlė į Egiptą per badą. Pasikeitusi politinė situacija Egipte grėsė amžina vergija. Mozės vadovaujama ši neorganizuota minia apie 1234 m. pr. Kr. išėjo (graikiškai “exodus” - “išėjimas”) iš Egipto po daugelio lemtingų įvykių, kurių jie niekad negalėjo užmiršti, todėl juos vis pasakodavo vakarais prie laužo kasmet per pavasarinę mėnulio jaunaties šventę.

Šie hebrajų tradiciniai pasakojimai buvo taip meistriškai supinti, kad nuostabusis pabėgimas atrodytų labai dramatiškas. Tai buvo jų išėjimas iš vergijos į laisvę. Jie Dievą patyrė kaip varguolių išlaisvintoją.

Kelionė dykuma minią sutelkė. Prie Sinajaus kalno daugelis žmonių sužinojo, kad juos išlaisvino - Jahvė - Dievo vardas. Čia jie sudarė šventą paktą, arba Sandorą su Dievu: Jahvė iškėlė Sandoros sąlygas, jas mes vadiname 10 Dievo įsakymų. Šie dešimt kelrodžių turėjo saugoti laisvę, kurią žmonės gavo. Iškilmingai užantspaudavus Sandorą aukos krauju, hebrajų minia tapo vienu krauju, viena gyvybe, viena šeima su Dievu.

Dabar prašome perskaityti Išėjimo knygą nuo 1 iki 14 skyriaus. Skaitydami pamąstykite, ar šis Biblijos aprašymas kelia nūdienai aktualius klausimus. Prašome užsirašyti keletą tokių klausimų.

Ši kurso dalis skiriasi nuo kitų: čia reikia įsigilinti į patį Biblijos tekstą. Per daug dažnai žmonės yra raginami pasiskaityti knygą apie Bibliją, tačiau visai nesiūloma skaityti pačios Biblijos.

UŽDUOTIS: 1-2.

Skaitydami tekstą turbūt radote pasikartojimų ir prieštaravimų. Visa tai vargina šiuolaikinį logišką skaitytoją! Kartais Dievas vadinamas Jahve, kartais Elohimu; vieną kartą tas pats kalnas vadinamas Sinajumi, kitą - Horebu. Tai rodo, kad hebrajų raštai buvo užrašyti ne tuo pačiu metu, įvairiose vietose ir skirtingais terminais. Vėliau viskas buvo surinkta į vieną ir redaktorius sulipdė dalis į visumą be jokių diskusijų. Pavyzdžiui, skaitydami tvano istoriją turbūt pastebėjote, kad vienoje vietoje sakoma, jog tvanas tęsėsi “keturiasdešimt dienų” (17 eilutė), o toliau - “šimtą penkiasdešimt dienų” (24 eilutė). Istorija, papasakota šiaurėje gali skirtis nuo jos varianto papasakoto pietuose. Daugeliui iš mūsų teks pasitikėti žinovais, kurie gali pasakyti, kurios dalys buvo parašytos Judėjoje, o kurios - Šiauriniame Izraelyje; arba, kurios parašytos prieš pat asirų įsiveržimą, o kurios - po Babilono tremties. Paskutinis redaktorius (turbūt apie 90 m.) labai stengėsi gerbti visas šias “tradicijas”, kurios ir vargina šiuolaikinį skaitytoją! (Turbūt teko girdėti įvairiausių anekdotų, pavyzdžiui apie škotus, anglus ir airius.. ar .. anglus, airius ir škotus, kurie pakreipiami pagal tai, kas tą anekdotą pasakoja.)

Pradedame suprasti, kad Dievo apsireiškimo tiesai suvokti galima naudoti įvairias priemones.

Laikas tęsti pagrindinės Senojo Testamento istorijos skaitymą. Išėjimo knygos literatūrinė forma yra religinis epas, t. y. istorija, parašyta “plačiai užsimojus”, norint išgarsinti Dievo stebuklus, kuriuos jis padarė savo varganiems išrinktiesiems.