Tačiau ne viskas Biblijoje yra tiesa istorine prasme. Tvanas negali tęstis 40 dienų, kaip teigia Pr 7, 17 ir kartu 150 dienų, kaip tvirtinama septyniomis eilutėmis žemiau! Iš Egipto negalėjo išeiti 600 000 vyrų, kaip sakoma Iš 12, 37: tokiu atveju mažiausiai du milijonai Izraelio vaikų būtų atsidūrę dykumoje, kurioje tiek daug žmonių nebūtų galėję prasimaitinti. Bet kuriuo atveju tokia masinė migracija nebūtų likusi nepastebėta Egipte! Archyvuose šitai visiškai neminima. Panašiai ir Jonos knyga nėra istorinis pasakojimas, o linksma pasaka apie tai, kaip žmonės atsako į Dievo kvietimą. Tai yra taip pat ,,teisinga” šiandien, kaip ir tuomet, kai šis pasakojimas buvo parašytas!

Aišku, Biblijoje yra ir klaidų: Paulius kai ką pamiršo ir turėjo tai patikslinti, kalbėdamas apie savo pakrikštytus Korinte žmones (1 Kor 1, 16), ir Morkus (Mk 1, 2) klaidingai priskiria Iš 23, 20 Izaijui. Pradžios knygos autoriai (o tikriausiai ir pats Jėzus) galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Taigi, kaip matyti, reikia pripažinti, kad tiesa gali būti įvairi. Yra vadinamoji ,,sausa” istorinio fakto tiesa. Taip pat yra kitokio pobūdžio tiesa, atsiskleidžianti ne iš faktais paremtų dokumentų, psalmių, Jonos knygos ir atskirų Pradžios knygos dalių. Tai, kad dalis Pradžios knygos apibūdinama kaip ,,mitas”, dar nereiškia, kad paneigiama jos svarba. Išties, toks apibūdinimas gali turėti daug didesnę reikšmę nei ,,istorinė tiesa”, nes ,,mitas” gali tapti priemone universaliai tiesai išreikšti.

Apie kai kurias Biblijos dalis neįmanoma pasakyti, ar tai yra ,,tiesa, ar netiesa”. Geras pavyzdys yra Psalmės: kai kas nors sako ,,Aleliuja!”, jūs nekraipote galvos ir neklausiate, ar tai tiesa? Vienintelis galimas atsakas - sviesti savo kepurę į orą ir pritarti.

Kai kurių tiesų neįmanoma patikrinti taip, kaip tikrinamos istorijos hipotezės. Pavyzdžiui, jūs negalite parodyti įsikūnijimo arba prisikėlimo tuo pačiu būdu, kuriuo galima įrodyti imperatoriaus Tiberijaus egzistavimą. Iš esmės jūs galite tvirtinti, kad buvo toks žmogus iš Nazareto, vadinamas Jėzumi, tačiau tai, kad jame ,,Žodis tapo kūnu”, yra labiau tikėjimu paremtas sprendimas nei faktas, kurį galima įrodyti. Evangelijose ,,skelbiamas tikėjimas”.
(Pritaikyta iš N. King, “What is Biblical Truth?”, Scripture in Church, p. 114, 1989.)

Taigi verta laikytis trijų svarbių principų.

Pirma, jei norime įžvelgti Dievo apreiškimą Šv. Rašte, reikia atkreipti dėmesį į kiekvienos jo dalies literatūrinį žanrą. Ką autorius turėjo omenyje? Kiek tai, ką skaitome, atspindi kultūrą ir autoriaus asmenybę? Kaip galime įžvelgti Dievo žodį žmogiškuose autoriaus žodžiuose? Kokia yra ta esminė, grynoji tiesa tarp visų laiko sąlygojamų elementų, panaudotų tekste jai paremti?

Antra, ieškodami ,,tiesos” Šventajame Rašte turime įsitikinti, kad tame, ką Dievas ten apreiškė, įžvelgiame būtent tas tiesas, kurios būtinos mūsų išganymui.

Pavyzdžiui, skaitydami Evangeliją pagal Joną, randame prieštaravimų:
,,Jėzus krikštijo” (Jn 3, 22) ir ,,pats Jėzus nekrikštydavo” (Jn 4, 2). Be abejo, abu šie teiginiai negali būti ,,teisingi”, tačiau mums derėtų paklausti, ar šis ,,faktas” yra būtinas mūsų išganymui, ar ne.

II Vatikano Susirinkimas tai paaiškina taip:
,,Šv. Rašto knygos tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas norėjo užrašydinti mūsų išganymui”.
Tačiau turėtume nepamiršti, kad, kaip Susirinkime pasakė kardinolas Koenig’as, yra knygų, kurios ,,nepakankamai tikslios istorine ir moksline prasme”.

Trečia, bibline prasme tiesa yra ,,ištikimybė”. Dievo tiesa yra Dievo ištikimybė.

Santrauka
a) svarbu literatūrinis žanras;
b) ar ,,faktas” yra būtinas išganymui?
c) ,,Tiesa” Biblijoje reiškia ištikimybę.

UŽDUOTIS: 10-2.