Rugpjūčio 29 d.
Šv. Jono Krikštytojo nukankinimas (M)

Pirmasis skaitinys (Jer 1, 17–19)

    Man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:
    „Susijuosk savo strėnas, stokis jų akivaizdon ir skelbk jiems visa, ką aš tau paliepsiu! Tu neišsigąsk jų, kitaip aš jų akyse įvarysiu tau baimę. Juk aš tave šiandien darau tvirtu miestu, geležiniu šulu ir varine siena prieš visą kraštą – prieš Judėjos karalius, valdininkus bei kunigus ir prieš visus šalies gyventojus. Nors jie kovos su tavimi, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavim, kad tave išgelbėčiau – Viešpaties žodis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 70, 1–6. 15–17)

P. Šlovins mano burna tavo teisybę.

Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
kreipk į mane savo ausį, vaduoki! – P.

Tu būk man uola prisiglausti,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

Tu, Dieve, man ramstis,
tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

Šlovins mano burna tavo teisybę,
tavo pagalbą – per visą dieną.
Bylosiu Dievo galybę, skelbsiu: „Viešpatie, tu esi vienas teisingas!“
skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 10)

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
                    jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 17–19)

    Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.
    Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
    Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.
    Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“
    Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“
    O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“
    Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
    Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
    Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.