Kovo 19 d.
Šv. Juozapas (S)
Švč. M. Marijos sužadėtinis


Pirmasis skaitinys (2 Sam 7, 4–5a. 12–14a. 16)

    Viešpats kalbėjo pranašui Natanui:
    „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: Tai sako Viešpats: 'Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsiesi pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusi iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą. Jis pastatys man namus, o aš padarysiu, kad jo viešpatavimo sostas laikytųsi amžiais. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus.
    Tavo namai ir valdžia mano dėka tvers amžiais, tavo sostas bus tvirtas'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 2–5. 27. 29)

P. – Gyvuos jojo ainiai per amžius.

Aš Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
Giminę tavo amžiams sukūriau,
Kartų kartoms tveriantį sostą tau pastatysiu’ “. – P.

„Jis man sakys: 'Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt'.
Aš būsiu per amžius jam maloningas,
Tvirta pasiliks sandora mūsų“. – P.

Antrasis skaitinys (Rom 4, 13. 16–18. 22)

    Broliai!
    Ne įstatymu buvo paremtas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
    Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: „Tokia bus tavoji ainija“.
    Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 83, 5)

(P.  Aleliuja.) – Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,
                      nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę. – (P. Aleliuja.)

Evangelija (Mt 1, 16. 18–21. 24a)

    Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
    Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
    Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
    Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta.

ARBA

Lk 2, 41–51a

    Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.
    Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
    Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
    O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
    Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.