Sausio 9 d. (KV)
(arba trečiadienis po Kristaus Apsireiškimo)

Pirmasis skaitinys (1 Jn 4, 11–18)

    Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei
mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa.
    Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame,
kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją.
    Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir jis Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria
Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.
    Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad mes turime džiugų pasitikėjimą teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes
esame šiame pasaulyje. Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė stumia baimę šalin. Baimė yra bausmė, ir kas bijo, tas dar
netobulai myli.

Atliepiamoji psalmė (Ps 71, 1–2. 10–11. 12–13)

P. Visos žemės tautos tave garbins, Viešpatie.

    O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
    tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
    kad jis valdytų savo tautą kaip dera,
    būtų teisingas savo vargdieniams. – P.

    Salų ir Tarsio valdovai jam mokės duoklę,
    dovanas neš jam Arabijos, Sabos valdovai!
    Visi valdovai parpuolę jį garbins,
    tarnaus visi jam pagonys. – P.

    Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
    tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
    Jis gailės vargšo, beturčio
    ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. 1 Tim 3, 16)

P. Aleliuja. – Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims,
                    Garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 45–52)

    Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos
atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
    Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, –
nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo
bepraeinąs pro šalį.
    Šie, pamatę jį einant ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau
juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas liovėsi pūtęs.
    Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.