V Gavėnios savaitė (KV)
Trečiadienis

Pirmasis skaitinys (Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95)

    Nebukadnecaras klausė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, ar tai tiesa, kad jūs negarbinate mano dievų ir nenusilenkiate mano pastatytajai auksinei statulai? Tad, jeigu jūs pasiruošę, kai tik išgirsite ragų, švilpynių ir citrų, arfų, liutnių ir dūdų, ir visų kitų instrumentų skambesį, tuoj pat parpulti ant žemės ir pagarbinti mano padirbintą statulą, tai bus gerai. O jeigu jos nepagerbsite, – tą pačią valandą jūs būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks gi Dievas tada begalės jus išgelbėti iš mano rankų?“
    Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atšovė karaliui Nebukadnecarui: „Nėra mums reikalo tau atsakyti. Jeigu iš viso kas nors mus išgelbėti gali, tai mūsų Dievas, kurį mes garbiname; taipogi iš degančios krosnies ir tavo, karaliau, rankų jis gali mus išgelbėti. O jeigu jis to nedarys, tai taip ir žinok, karaliau: vis vien mes negarbinsime tavo dievų ir nenusilenksime tavo pastatytajai statulai!“
    Tada Nebukadnecaras įtūžo, jo veidas išvypo iš pykčio ant Šadracho, Mešacho it Abed Nego. Jis liepė įkūrenti krosnį septyniskart kaitriau negu paprastai. Keletui stipriausių savo kariuomenės vyrų įsakė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir įmesti į degančią krosnį.
    Tačiau tuo metu į krosnį buvo nusileidęs Viešpaties angelas. Jis blaškė iš krosnies liepsnas ir darė jos vidų tokį, lyg dvelktų gaivinantis vėjas. Ugnis jų visiškai nelietė; ji nieko jiems nekenkė, jų neapsunkino.
    Karalius Nebukadnecaras išsigandęs pašoko ir klausė savo tarėjus: „Argi ne tris vyriškius mes surišę įmetėme į ugnį?“ Tie atsakė karaliui: „Taip, karaliau!“ Šis atsikirto: „Bet štai aš matau keturis vyrus laisvai ugnyje vaikštinėjant. Jie sveikutėliai, o tas ketvirtasis atrodo panašus į dievaitį“.
    Tada Nebukadnecaras sušuko: „Šlovė Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievui! Jis pasiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie, pasitikėdami juo, ryžosi verčiau nepaisyti karaliaus įsakymo ir paaukoti savo gyvybę, negu pagarbinti kažkokį kitą, ne savąjį dievą ir jam nusilenkti“.

Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 52–56)

P. – Garbė ir šlovė Tau per amžius!

Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,
garbė ir šlovė tavo šventajam vardui. – P.

Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj! – P.

Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse! – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Lk 8, 15)

    Palaiminti, kurie išsaugo Dievo žodį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.

Evangelija (Jn 8, 31–42)

    Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
    Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“
    Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas neamžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis neranda atgarsio jumyse. Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.
    Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“
Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savojo tėvo darbus“.
    Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.
    O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“