IV Gavėnios savaitė (KV)
Antradienis

Pirmasis skaitinys (Ez 47, 1–9. 12)

    Angelas mane atvedė prie šventyklos durų, ir štai iš po slenksčio vanduo besisunkiąs į rytus; šventyklos, mat, priekis buvo į rytus. Vanduo nutekėjo dešiniąja šventyklos puse, priešais altorių. Paskui mane išvedė pro Šiaurės vartus ir liepė man eiti išoriniu keliu prie laukinių vartų, kurie veda į rytus. Ir štai vanduo bečiurlenąs iš pietinės pusės.
    Vyriškis, pasukęs į rytus su matavimo virve rankoje, atmatavo tūkstantį mastų ir liepė man žengti per vandenį. Vanduo tesiekė iki kulkšnių. Tada jis atmatavo dar tūkstantį mastų ir liepė man eiti per vandenį. Vanduo pasiekė iki kelių. Ir vėl jis atmatavo tūkstantį mastų ir liepė man bristi. Vanduo jau siekė iki klubo. Jis dar atmatavo tūkstantį mastų. Čionai jau buvo upė, kurios negalėjau perbristi: vanduo čia buvo gilus – patvinęs plaukimui; tai buvo upė, kurios nebegalima perbristi. Tada jis paklausė: „Ar tai pamatei, žmogaus sūnau?“ Po to jis mane sugrąžino į upės krantą.
    Sugrįžęs mačiau upės krante labai daug medžių – šiapus ir anapus. Jis tarė man: „Vanduo tas nuteka į rytinę sritį, nubėga Arabon ir įteka jūron – į jūrą su suterštu vandeniu. Todėl tas jūros vanduo pasveiksta. Visi ten lakstantys gyviai, kur tik upė pasiekia, išliks gyventi. Labai pagausės žuvų, kur tik vanduo tas atplūsta. Ir bangos taps sveikos: kur tik pasiekia ta upė, viskas išliks gyventi.
    Šioje ir anoje upės pakrantėje augs įvairiausi vaismedžiai. Nevys jų lapai, nesibaigs jų vaisiai. Jis ves kas mėnesį šviežius vaisius; mat, upės vanduo atplūs iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o lapai tiks vaistui“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 42, 2–3. 5–6. 8–9)

P. – Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats, Jokūbo Dievas – štai mūsų tvirtovė.

Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė:
Jis varguose ištikimiausias mūsų Globėjas.
Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų,
Jei kalnai griūtų į jūrų gelmę. – P.

Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
Kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.
Dievas jo viduje – jam nėra ko bijotis;
Kas rytas anksti ateis jam Dievas padėti. – P.

Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats,
Jokūbo Dievas – štai mūsų tvirtovė.
Eikite pasižiūrėkit, ką Viešpats nuveikia,
Kokių stebuklų jis žemėje daro. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 50, 12a. 14a)

    Sutverk širdį man tyrą, o Dieve; išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Evangelija (Jn 5, 1–3a. 5–16)

    Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.
    Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.
    Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“
    Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa griečiau už mane“.
    Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
    Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“.
    Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“
    Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik?'“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.
    Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.