II Gavėnios savaitė (KV)
Ketvirtadienis

Pirmasis skaitinys (Jer 7, 5–10)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Prakeiktas žmogus, kurs žmonėm pasikliauja ir silpną kūną sau atrama laiko, kurio širdis nusigręžia nuo Dievo. Toksai – kaip tas plikas tyrų krūmokšnis: niekada nesulaukdamas gero, jis skursta sausrotoj dykynėj, druskėtoje žemėj, kur niekas negali gyventi.
    Laimingas žmogus, kurs Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias. Jisai – kaip tas medis, prie upės sodintas ir leidžiąs šaknis į drėkinamą žemę: jam nieko nereikia bijotis, nė kaitrai užėjus – žaliuoja jo lapai; sausringų metų jisai nepabūgsta ir vedęs vaisius nenustoja.
    Perdėm jau klastinga širdis ir sugedusi – kas gi ją perprasti gali? Aš, Viešpats, perprantu širdį ir ištiriu inkstus, idant kiekvienam atsilyginčiau pagal jo kelius, pagal darbo vaisius“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P. – Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.

Posmelis prieš Evangeliją (Plg. Lk 8, 15)

    Tu atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.

Evangelija (Lk 16, 19–31)

    Jėzus kalbėjo fariziejams:
    „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.
    Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.
    Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve, Abraomai, pasigalėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje'.
    Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius “ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'.
    Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius. Tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' Anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.