Pirmasis skaitinys (Dan 13, 1–3. (4–9. 15–17. 19–30. 33–41). 41–62)

    Gyveno Babilone žmogus, vardu Joakimas. Jis buvo vedęs Zuzaną, Hilkijo dukterį; toji buvo labai graži ir dievota. Jos tėvai taipogi buvo teisuoliai ir savo dukrą išauklėjo pagal Mozės įstatymą. Joakimas buvo labai turtingas; prie savo namų turėjo sodą. Pas jį paprastai sueidavo žydai, kadangi jis buvo visų įžymiausias. ______________________________________________________________________________________________________
[    Teisėjais tais metais buvo išrinkti du liaudies seniūnai; jiems buvo galima pritaikyti Viešpaties žodį: „Neteisingumas išėjo iš Babilono - iš seniūnų teisėjų, kurie buvo laikomi tautos vadovais.“ Juodu tolydžio būdavo Joakimo namuose, ir visi, kurie turėdavo teisinę bylą, ateidavo pas juos. Apie vidudienį, žmonėms išsiskirsčius, ateidavo Zuzana pasivaikščioti po vyro sodą. Abudu seniūnai matydavo, kaip ji kasdien ateidavo ir vaikščiodavo; jiedu pajuto jai aistrą. Jų mintys sujuko ir akys apdujo, jiedu nei į dangų bežvelgė, nei apie teisingus sprendimus begalvojo.
   Jiedviem belaukiant patogios progos, Zuzana vieną dieną atėjo, kaip pratusi, į sodą; ją lydėjo dvi merginos, ir ji panūdo išsimaudyti; buvo mat karšta. Ten nieko nebuvo, išskyrus tuodu seniūnus, kurie pasislėpę ją sekė. Ji tarė merginoms: „Atneškite man aliejaus bei tepalų ir užsklęskite sodo vartus, kad galėčiau nusimaudyti!“
   Merginoms nuėjus, abudu seniūnai pakilo, pribėgo prie Zuzanos ir ėmė ją kalbinti: „Sodo vartai uždaryti, ir niekas mūsų nemato; mudviem taip tavęs reikia: patenkink mudviejų norą - pabūk su mudviem! O jei nesutiksi, tai mudu paliudysime, kad buvo su tavim jaunuolis ir dėl to tu paleidai mergaites“.
   Zuzana atsiduso ir tarė: „Esu pakliuvusi į keblią padėtį! Jeigu tatai padarysiu, - man gresia mirtis; jeigu aš to nedarysiu, tada neištrūksiu iš jūsų rankų. Vis dėlto man bus geriau nedaryti šito ir tokiu būdu į jūsų rankas pakliūti, nei Viešpačiui nusidėti.“
   Po to Zuzana taip garsiai suriko, kaip tik įstengė. Įdurmu suriko abu seniūnai, o vienas iš jų, pribėgęs prie sodo vartų juos atidarė.
   Namiškiai išgirdę riksmą sode, atskubėjo pro šonines duris pažiūrėti, kas gi jai atsitiko. Seniūnams davus savo paaiškinimą tarnai labai susigėdo; mat dar niekada ko nors panašaus nebuvo apie Zuzaną kalbėta.
   Kai rytojaus rytą žmonės susirinko pas jos vyrą Joakimą, pasirodė ir abudu seniūnai, turėdami nusikalstamą kėslą pasiekti Zuzanai mirties bausmės. Žmonių akivaizdoje juodu įsakė: „Atveskite Hilkijo dukterį, Joakimo žmoną Zuzaną!“ Tada žmonės nuėjo atvesti. Jinai atėjo lydima savo tėvų, vaikų ir visų giminaičių. Jos artimieji verkė ir visi ją pamatę pravirko.
   Tada atsistoję prieš visą liaudį, uždėjo rankas ant Zuzanos galvos. O ji verkdama žvelgė į dangų, nes josios širdis pasitikėjo Viešpačiu. Seniūnai paskelbė: „Mudviem vieniems vaikštinėjant po sodą, atėjo ši moteris su dviem tarnaitėm. Ji liepė užsklęsti sodo vartus ir paleido tarnaites. Tada priėjo prie jos jaunas vyras, kuris buvo pasislėpęs, ir su ja sanguliavo. Mudu kaip tik pasitaikėme atokiame sodo kampe; bet, pamatę nusikaltimą, atskubėjome prie jų ir matėme juodu sugulus. Vyriškio mes neįstengėme sulaikyti, nes buvo už mus stipresnis; atkėlęs vartus, jis paspruko. O šitą sulaikę paklausėme, kas tas jaunuolis. Bet ji nenorėjo to mudviem išduoti. Visa tai mudu galime patvirtinti!“ Susirinkusieji jais patikėjo, kadangi šie buvo liaudies seniūnai teisėjai, todėl ]
____________________________________________________________________________________________________
    Zuzaną pasmerkė mirti.
    Tada ji garsiai sušuko: „Amžinasis Dieve! Tu žinai slaptus dalykus; tu visa žinai pirma, negu tai įvyksta. Taipogi žinai, kad juodu neteisėtai prieš mane parodė. Dabar aš turėsiu mirti, bet nieko panašaus nesu padariusi, ką šitie vyrai man primeta!“
    Viešpats išklausė jos šauksmą. Ją vedant mirti, Dievas pažadino šventąją dvasią vienam jaunikaičiui, vardu Danieliui. Tas garsiai sušuko: „Aš niekuo dėtas dėl šios moters kraujo!“ Visi, atsigręžę į jį paklausė: „Ką gi tai reiškia, ką tu pasakei?“ Tada, atsistojęs tarp jų vidury, jis prabilo: „Nejaugi tokie jūs kvaili, Izraelio sūnus? Neapklausę ir neištyrę įrodymų, jūs pasmerkėte Izraelio dukrą! Grįžkite į teismo vietą! Juk tuodu seniūnai paliudijo prieš ją neteisiai!“
    Skubiai visi žmonės sugrįžo atgal, ir seniūnui Danieliui pasiūlė: „Sėskis čionai tarp mūsų ir pasakyk, ką mums turi pasakyti. Juk Dievas tau suteikė pirmininkystę“. Danielius atsiliepė: „Išskirkite šituos, atskirkite vieną nuo kito! Aš juodu apklausiu“.
    Juodu išskyrus, jis pasišaukė vieną ir jam pareiškė: „Tu esi užkietėjęs niekšas; dabar gi ateina bausmė už nuodėmes, tavo lig šiolei darytas: tu nuosprendžius priimdavai neteisingus – nuteisdavai nekaltuosius, o paleisdavai kaltuosius; juk Viešpats yra gi pasakęs: „Nekalto ir teisaus nežudyk“. Tad jeigu iš tiesų matei šitą moterį, tai tu pasakyk mums: po kokiu medžiu juodu būnant matei?“ Tas atsake: „Po mastikmedžiu“. Danielius tarė: „Melu tu į savo paties galvą pataikei! Tave Dievo angelas perkirs pusiau; tam jis jau gavo iš Dievo įsakymą“.
    Po to jis leido šitą nuvesti ir liepė atvesti tą antrą. Tam jis pasakė: „Tu – Kanaano ūglis, ne Judo! Tave suvedžiojo grožis, aistra sugadino tau širdį! Taip jūs galėjote elgtis su Izraelio dukromis: jos pabijojusios tenkindavo jūsų norus. Bet Judo dukra nepakentė jūsų niekšybės. Tada pasakyk man: po kokiu medžiu juodu būnant nutvėrei?“ Tas atsakė: „Po ąžuolu“. Danielius jam tarė: „Melu tad ir tu sau į galvą pataikei! Jau Dievo angelas laukia su kardu rankoje – pasiruošęs perkirsti pusiau. Šitaip jisai sunaikins jus abudu!“
    Tada visa bendruomenė ėmė garsiai šaukti, šlovindama Dievą, kuris išgelbėjo juo pasikliaujančius. Žmonės pakilo prieš abudu seniūnus, kuriuos Danielius jų pačių lūpomis įkaltino neteisiai liudijusius. Blogybė, kurią padaryti juodu norėjo savo artimui, pagal Mozės įstatymą buvo patiems padaryta: juodu nužudė. Šitaip tą dieną buvo išgelbėtas nekaltas kraujas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 22, 1–6)

P. – Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina. – P.

Veda mane teisingais takais savo garbei.
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda vėzdas galingas, drąsą man duoda. – P.

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. – P.

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – P.

Noriu ne bedievio mirties, – sako Viešpats, – bet kad jis atsiverstų ir būtų gyvas.

    Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
    Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
    Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jie atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.
    Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
    Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
    Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.