II eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (1 Sam 24, 3–21)

   Pasiėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, Saulius traukė prie Ožio uolyno ieškoti Dovydo ir jo vyrų. Pakeliui priėjo keletą aptvarų avims. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti.
    Olos viduje gi sėdėjo Dovydas su savo vyrais. Tad vyrai Dovydui tarė: „Yra tai diena, apie kurią tau Viešpats pasakė: 'Štai tavo priešą į tavo rankas atiduosiu, ir tu galėsi su juo pasielgti, kaip tau atrodys teisinga'“. Pakilęs Dovydas slapta nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. Bet Dovydui greitai pradėjo prikaišioti sąžinė, kam jis nupjovęs Sauliaus apsiausto skverną. Jis tarė savo vyrams: „Te Viešpats apsaugo mane, kad savo valdovui, Viešpaties pateptajam, ką nors panašaus padaryčiau, kad ranką prieš jį pakelčiau, nes jis – Viešpaties pateptasis.“ Ir Dovydas smarkiai sudraudė savo žmones, neleisdamas jiems kėsintis į Saulių.
    Kai Saulius, palikęs olą, ruošėsi tęsti kelionę, pakilo taipogi ir Dovydas, paliko olą ir Sauliaus linkui sušuko: „Valdove, mano karaliau!“ Kai Sauliui atsigręžė, Dovydas, reikšdamas pagarbą, nusilenkė jam ligi žemės.
   Po to jis prabilo į Saulių: „Kodėl tu klausaisi žmonių, kurie sako: 'Saugokis, Dovydas nori tave pražudyti'? Juk šiandien gi savo akimis galėjai matyti, kad Viešpats šiandieną tave oloje buvo į rankas atidavęs. Man siūlė tave nužudyti, bet aš tave palikau. Sakiau sau: 'Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą , nes jis – Viešpaties pateptasis'. Štai, mano tėve! Čia, mano rankoje, tavo apsiausto skvernas. Jeigu aš tavo apsiausto skverną nupjoviau, o tavęs nenužudžiau, tai gali gi suprasti, jog aš neturiu prieš tave piktų kėslų ir niekuo nesu tau nusikaltęs; o tu atimti gyvybę man tykai. Te Viešpats bus mūsų teisėjas; bet mano ranka nepakils prieš tave, kaip sako sena patarlė: 'Iš nusikaltėlių piktadarystė', o mano ranka prieš tave nepakils. Tad ką gi sekioji, Izraelio karaliau? Ką gi vejiesi? Nudvėsusį šunį, vienintelę blusą! Te Viešpats bus mūsų teisėjas, te jis mudu teisia. Tesvarsto ir teveda manąją bylą, tegu tau įrodo mano teisumą.“
    Kai Dovydas baigė Sauliui byloti, Saulius atsakė: „Nejaugi tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius garsiai pravirko. Jis Dovydui tarė: „Tu už mane teisingesnis, nes tu padarei man gera, tuo tarpu, kai aš tau bloga linkėjau. Tu šiandien įrodei man gera linkėjęs: nors Viešpats ir buvo į tavo rankas mane atidavęs, bet tu manęs neužmušei. Kas gi, užklupęs, priešą paleistų toliau keliauti? Tegu tau Viešpats geru atsimoka už tai, ką man padarei šiandieną. Dabar tai žinau, kad tu būsi karalius ir kad tavo rankose karalystė patvers!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 56, 2–4. 6. 11)

P. Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėki!

Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėki!
Prie Tavęs bėgu glaustis.
Po tavo sparnais skubu slėptis,
kol praūš ta nelaimė. – P.

Aukštybių Dievo šaukiuosi,
Dievo, kuris gera man daro.
Iš dangaus jis man tesiunčia pagalbą;
suniekina mano engėjus,
savo garbei, ištikimybę parodo. – P.

Aukštai danguje pasirodyk su savo didybę,
spindėdamas apsireikšk visai žemei!
Nes didis kaip dangus tavo gerumas,
ištikimybė debesis siekia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P. Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
                     ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 3, 13–19)

    Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“); Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.