II eilinė savaitė
Ketvirtadienis

Pirmasis skaitinys (1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7)

   Grįžtant po Dovydas pergalės prieš filistietį, pasitikti karaliaus Sauliaus iš visų Izraelio miestų dainuodamos ir šokdamos išėjo moterys su litaurais, džiaugsmingais šūkiais ir cimbolais. Jos grojo ir kupinos džiaugsmo šaukė:
    „Saulius nukovė tūkstantį,
   Dovydas – tūkstančių dešimt.“
    Saulius smarkiai įniršo, nes jam ši daina nepatiko, ir tarė: „Dovydui priskiria dešimtį tūkstančių, o man tik vieną tūkstantį. Dabar tik karaliaus garbės jam betrūksta.“ Nuo tos dienos jis ėmė Dovydu nepasitikėti.
   Savo sūnui Jonatanui ir visiems tarnams Saulius pradėjo kalbėti, kad norįs Dovydą žudyti. Bet Sauliaus sūnus Jonatanas buvo Dovydui labai atsidavęs. Slapta jis pranešė jam: „Mano tėvas Saulius sumanė tave nužudyti. Todėl ryt iš ryto budėk ir būk pasirengęs! O aš išeisiu su tėvu į lauką ir ten, kur tu būsi pasislėpęs, aš sustosiu ir su tėvu apie tave pakalbėsiu; pamatęs kokie reikalai, tau pranešiu“.
   Tada Jonatanas gerai apie Dovydą atsiliepęs, prabilo: „Tegul karalius nenusideda savo tarnui Dovydui, nes jis tau niekuo nenusižengė; jo žygdarbis buvo labai tau naudingas. Jis statė pavojun savo gyvybę ir užmušė filistietį.Per Dovydą Viešpats visam Izraeliui suteikė didelę pergalę . Tu pats tai matei ir tuo džiaugeisi. Kodėl tad, dabar nori nusidėti – pralieti nekaltą kraują, be pagrindo žudyti Dovydą?“ Saulius paklausė Jonatano kalbos ir prisiekė: „Kaip gyvas Viešpats, Dovydas nebus nužudytas!“
   Tada, pasišaukęs Dovydą, Jonatanas jam pranešė visą pokalbį. Po to jis nuvedė Dovydą pas Saulių, ir Dovydas vėl kaip pirma tarnavo pas Saulių.

Atliepiamoji psalmė (Ps 55, 2–3. 9–13)

P. Dievu aš remiuosi – ir nebijosiu.

Pasigailėk manęs, Dieve: žmonės sutrypt mane nori,
vargina, vis puldinėja.
Be paliovos mane niekina priešai,
daugybė jų mane puola. – P.

Tau žinomas visas tremties mano kelias,
odmaišy surinktas mano ašaras saugai:
argi knygose tavo jos nesurašytos?! –
Todėl mano priešai atgal tuoj trauksis,
kai tik tavęs šauksiuos. – P.

Juk aiškiai žinau aš: mane Dievas užstoja.
Dievu, kurio žodžiais didžiuojuos,
Viešpačiu, kurio žodžiais giriuosi. – P.

Tuo Dievu aš remiuosi – ir nebebijosiu:
ką žmogus man galės padaryti?!
Aš turiu, Dieve, vykdyt įžadus tau padarytus,
tau padėkos auką aukosiu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. 2 Tim 1, 10b )

P. Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                    ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 3, 7–12)

    Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų. Mat jis buvo daugelį pagydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti. Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.