II eilinė savaitė
Antradienis

Pirmasis skaitinys (1 Sam 16, 1–13)

    Viešpats prabilo į Samuelį: „Kiek tu gedėsi dar Sauliaus? Aš gi jį atmečiau kaip Izraelo karalių. Pripilk savo ragą aliejaus ir leiskis kelionėn! Tave aš siunčiu pas Izajį Betliejun; sau vieną iš jojo sūnų išsiskyriau karalium“. Samuelis paprieštaravo: – „Kaip aš galiu ten keliauti? Juk tai sužinojęs Saulius mane nugalabys“. Bet Viešpats atsakė: „Pasiimk su savim veršiuką ir pasiskelbk: 'Aš atėjau aukoti Viešpačiui atnašos'. Pakviesk į aukojimą Izajį! Tada aš tau duosiu suprasti, ką privalai daryti; tik tą man patepsi, kurį tau parodysiu“. Samuelis padarė, ką Viešpats jam liepė. Atvykusį jį į Betliejų su baime pasitiko miesto seniūnai ir klausė: „Ar tavo, aiškiaregį, atėjimas reiškia ką gera?“ Tasai atsakė: „Gera! Aš atėjau aukoti Viešpačiui atnašų. Ir jūs susišventę ateikite su manimi aukoti!“ Jis liepė susišvęsti Izajui bei jo sūnums ir pakvietė juos į aukojimą.
   Tiems atvykus, išvydęs Elijabą, jis pagalvojo: „Tikriausiai dabar prieš Viešpatį stovi jo pateptinis!“ Bet Viešpats Samueliui pasakė: „Žiūrėk ne jo išvaizdos, ne aukšto jo ūgio, nes šitą menkai aš tevertinu. Dievas mat žiūri ne to ko žmogus. Žmogus žiūri išorės, o Viešpats žvelgia į širdį“. Tada, pašaukęs Abinadabą Izajis atvedė jį prie Samuelio. Tasai pasakė: „Nė šito Viešpats neišsirinko.“ Izajis pristatė Šamą. O tas pasakė: „Nė šito Viešpats neišsirinko.“ Izajis pristatė Samueliui septynis savo sūnus, bet Samuelis jam tarė: „Nė vieno iš šitų Viešpats neišsirinko.“
   Tada Samuelis paklausė Izajį: „Ar tai ir visi tavo sūnūs?“ Tasai atsakė: „Trūksta jaunėlio: jis gano avis!“ Samuelis paprašė Izajį: „Pasiųsk jo pakviesti, nes mes nesėsime pokylio, kol jis neateis“. Taigi Izajis pasiuntė žmogų jo pavadinti. O Dovydas buvo šviesių plaukų, gražių akių ir šauniai atrodė. Ir Viešpats tarė „Kelkis, patepk jį! Nes tai jis!“ Samuelis, paėmęs aliejaus ragą, patepė Dovydą brolių būryje. Nuo tos dienos ant Dovydo nužengė Viešpaties dvasia ir su juo pasiliko. O Samuelis išvykęs sugrįžo atgal į Ramą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 20. 21–22. 27–28)

P. Viešpats Dovydą savo tarnu pasirinko.

Kitkart tu, Viešpatie, regmėj savo bičiuliams kalbėjai:
„Vainiką uždėjau galiūnui,
išaukštinau liaudies rinktinį. – P

Aš Dovydą, savo pasirinktą tarną,
pašventinau savo šventuoju aliejum.
Mano ranka visuomet su juo bus,
jį stiprins mano galybė. – P.

Jisai man sakys: 'Tu mano Tėvas,
tu mano Dievas ir priebėga man išsigelbėt'.
Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
ilgai kaip dangus stovės jojo sostas“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ef 1, 17–18 )

P. Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                        teapšviečia mūsų dvasios akis,
                        kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                        į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 23–28)

    Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“.
    Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.