XX eilinė savaitė
Ketvirtadienis


Pirmasis skaitinys (Ez 36, 23–28)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Savo didį, tautose pažemintą vardą, kurį, tarp jų gyvendami, jūs pažeminote, aš vėl padarysiu šventą. Ir tautos žinos – tai Viešpatie Dievo žodis, – jog aš esu Viešpats, kuomet per jus akivaizdžiai jiems parodysiu, jog aš esu šventas.
    Aš jus iš tautų tarpo išimsiu. Surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu į jūsąją šalį. Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru – ir tapsite švarūs. Aš nuvalysiu jus nuo visų nešvarumų ir nuo visų stabų. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Išimsiu iš jūsų krūtinių akmeninę širdį ir duosiu jums kūninę širdį. Įkvėpsiu į jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nuostatų ir vykdytumėte juos.
    Tada jūs gyvensite toje šalyje, kurią aš jūsų tėvams esu atidavęs. Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 12–15. 18–19)

P. – Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru – ir tapsite švarūs.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai neatstumki manęs nuo savojo veido,
Prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

Išgelbėk mane ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę. – P.

Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P. Aleliuja. – O, kad išgirstum šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                     „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 22, 1–14)

    Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams pasakė palyginimą:
    „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
    Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
    Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
    Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
    Nes dayg pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.