I eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (1 Sam 8, 4–7. 10–22a)

    Visi Izraelio seniūnai nuvyko į Ramą pas Samuelį ir jam pareiškė: „Esi jau senas, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Todėl gi paskirk mums karalių, kuris mus valdytų – taip, kaip yra visose tautose!“ Tačiau Samueliui nepatiko, kad jie reikalavo: „Duok mums karalių, kuris mus valdytų!“ Todėl Samuelis meldėsi Viešpačiui, ir Viešpats atsiliepė jam: „Klausyk tautos balso visa kame, ką jie tau sako. Juk jie ne tave gi atmetė, o mane: aš nebeturys jų karaliumi būti.“
    tautai, kuri reikalavo iš jo karaliaus, Samuelis perteikė visus Viešpaties žodžius. Jis sakė: „ Štai tokios bus teisės karaliaus, jums viešpatausiančio: jis ims jūsų sūnus ir juos panaudos prie savo vežimų ir žirgų; jie turės bėgti prieš jo vežimą. Jisai padarys juos tūkstantinių būrių vyresniaisiais ir penkiasdešimtinų būrių vadais. Turės jie suarti jo lauką ir suvežti jo derlių. Privalės jam gaminti kariavimo įrankius ir karo vežimų apkaustus. Jis ims jų dukteris, kad jos jam tepalus ruoštų, kad virtų ir keptų. Geriausius jūsų laukus, vynuogynus ir alyvų medynus jis atims iš jūsų ir išdalins savo pareigūnams. Nuo jūsų pasėlių ir vynuogynų jis rinks dešimtinę ir ja apmokės dvariškius, pareigūnus. Jūsų tarnus ir tarnaites, jūsų geriausią jaunimą ir jūsų asilus jisai paims ir lieps jiems darbuotis jo naudai. Nuo jūsų avių jis rinks dešimtinę. Patys jūs tapsite jo vergais! Dėl savo karaliaus, kurį išsirinksit, tą dieną jūs šauksitės pagalbos, bet Viešpats neatsilieps jums tą dieną.“
   Bet tauta nenorėjo klausytis Samuelio, tik sakė: „Ne, mums privalo viešpatauti karalius! Mes norime būti kaip visos tautos! Mūsų karalius turi mus teisti, mums vadovauti ir vesti mūsų karus!“ Samuelis išklausė visa, ką sakė tauta ir perdavė Viešpačiui. O Viešpats Samueliui pasakė: „Klausyk jų balso: paskirk jiems karalių!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 16–19)

P.  Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai,
tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.
Nuolat linksmina ją tavo vardas,
didžiuojas ji tavo teisybe. – P.

Jos galybę spindesys tavo puošia,
mes stiprūs tavo malone.
Juk Viešpaties rankoj yra mūsų skydas,
Visagalio žinioj ir Izraelio karalius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16 )

P. Aleliuja. –  Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
                     Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 1–12)

   Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
   Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
   Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
   Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
    Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.