XVIII eilinė savaitė
Šeštadienis


Pirmasis skaitinys (Hab 1, 12–2,4)

    Viešpatie, argi nuo amžių nesi mano Dievas, mano Šventasis? Neleiski mums mirti! Viešpatie, vis dėlto juos tu paskyrei tik teismui; tu, mano uola, paskyrei juos mūsų baudimui. Per tyros tavo akys žiūrėti į pikta, ir tu neįstengi į priespaudą žvelgti. Kodėl tad žiūri į neištikimuosius ir tyli, kai nedorėlis teisųjį ryja?
    Elgiesi su žmonėmis kaip su jūros žuvimis, kaip su ropliais, kurie neturi globėjo. Visus juos ištraukia jis meškere, ištempia juos savo venteriu, suvaro į savo tinklą; ir tuo jis didžiuojas ir džiaugias. Todėl jis aukoja savo tinklui ir smilko savo venteriui; mat jų dėka jis turi gausų laimikį ir puikų pavalgį. Todėl jis be perstojo nuogina savo kalaviją, kad be pasigailėjimo tautas žudytų.
    Aš būsiu savo stebykloje ir, atsistojęs ant pylimo, žvalgysiuos, bene pamatysiu, ką jis man pasakys. Kaip atsilieps jis į mano skundą.
    Atsakė man Viešpats ir tarė: “Užrašyk, ką regėjai, įraižyk lentelėse aiškiai, kad skaitoma būtų be vargo. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, netgi jau veržias prie galo, ir jis neapvils. Nors ir uždelstų, vis tiek lauk, nes tai išsipildys. Nedorėlis ima štai nykti, o teisusis liks gyvas dėl ištikimybės”.

Atliepiamoji psalmė (Ps 9, 8–13)

P.  Niekada neapleisi, kas tavęs, Viešpatie, ieško.

Viešpats per amžius valdo didingai,
jo teismo sostas tvirtai padarytas.
Teis jis pasaulį teisingai,
tautas bešališkai vertins. – P.

Viešpats – pilis prispaustiesiems,
saugiausia tvirtovė nelaimėj.
Vilias tavim, tave kas pažįsta,
ir niekada neapleisi, kas tavęs, Viešpatie, ieško. – P.

Skambinkit Viešpačiui, kuris Siono kalne gyvena,
skelbkit tautoms jo didinguosius darbus.
Atsimena juos nekalto kraujo gynėjas,
neužmiršta nelaimingųjų šauksmo. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10b)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                    ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 17, 14–20)

    Prie Jėzaus prisiartino vienas vyras, puolė prieš jį ant kelių ir maldavo: “Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Neretai jis įpuola į ugnį ir į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie nesugebėjo išgydyti”.
    Tada Jėzus atsakė: “Oi, netikinti ir sugedusi karta! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai man reikės jus kęsti? Atveskite já čia pas mane”. Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.
    Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?”
    Jis atsakė: “Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”.