XVIII eilinė savaitė
Ketvirtadienis


Pirmasis skaitinys (Jer 31, 31–34)

    „Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis. – Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: 'Pažinkite Viešpatį!', bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, – tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems kaltę ir daugiau neatminsiu jų nuodėmės“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 12–15. 18–19)

P. – Sukurk man tyrą širdį, Dieve.

Sukurk man tyrą širdį, Dieve,
ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.
Nevaryk manęs nuo savo Artumo,
nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios. – P.

Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu,
tepalaiko mane nori dvasia.
Mokysiu nedorėlius tavo kelių,
ir nusidėjėliai sugrįš pas tave. – P.

Juk aukomis tu nesigėri, –
jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum.
Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, –
tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,
sugrudusios ir atgailaujančios. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras, Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
                      ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 13–23)

    Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
    Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
    Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
    Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
    Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
    Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
    O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.